LASS LITERATŲ KŪRYBA


Marija MISEVIČIENĖ

VAIKYSTĖS MEMUARAI


Spoksau turguje į prekystalį, ant kurio išdėliotos įvairios prekės: karoliai, veidrodėliai, medalionai, sagės, žiedai ir t.t. Gėriuosi tuo blizgesiu, bet kas iš to: galima tik akis paganyti, jeigu nėra pinigų. Girdžiu, kaip moteris surinka:
     - Vajėzau, pavogė!
     Atsigręžiu, matau valstietę baltu chalatu, kuri mostiguoja rankomis ir dreba.
     - Ką pavogė? - klausia keli balsai iš karto.
     - Sviestą, - atsakė prekiautoja.
     Mat tais laikais retenybė buvo, kad kas nors ką nors pavogtų. Pasakojo man tėtis, kad jį kažkada Kaune žuvų turguje du šlėktelės ruošėsi apvogti. Pasakojimas pasakojimu lieka, bet pačiam išgyventi ir vagį pamatyti - tai jau kas kita.
     Nuvilnijo šurmulys per visą turgų, prekeiviai vieni kitus pradėjo varstyti įtariais žvilgsniais. Daugelis pasiūlė kviesti policiją. Mačiau, kaip viena garbingo amžiaus moteris ir mane nužvelgė nuo galvos iki kojų. Mat nelabai kaip atrodžiau. Nudryžęs švarkelis, aulinukai nesuvarstyti, be raištelių. Kai einu, į vieną pusę krypt, į kitą pusę krypt. Gerai, kad buvo tuščia mano pintinė.
     Matau, kaip lydimas vieno garbaus piliečio, ateina policininkas tiesiai prie manęs. Galvoju, ką čia daryti: ar jam palenkti galvą, kaip sveikinasi suaugę, ar padaryti reveransą? Taigi tais laikais policininkas, mokytojas ir kunigas buvo labai gerbiami. Greitai sumečiau, kaip išvengti tų atributų. Nubėgau į priešingą pusę. Pareigūnas, aukštas pečiuitas vyras, malonaus veido, išsiėmė pieštuką, popieriaus lapą ir klausinėja nukentėjusios:
     - Koks buvo sviesto svoris?
     Staiga moteriškė pradėjo miksėti, dar labiau išsigando, nes tais laikais nebuvo galima parduoti sviesto, kiaušinių, lašinių - reikėjo viską atiduoti okupantams, kurie mus išvadavo iš bolševikų. Policininkas paklausė:
     - Kurioje vietoje gulėjo sviestas?
     Moteriškė vėl susimėtė:
     - Po prekystaliu.
     Pareigūnas nusišypsojo, apsižvalgė ir suprato, kad buvo didelis kiekis sviesto. Ir vėl pakilo šurmulys. Miesto vaikai pradėjo šaukti, rodydami pirštu į turgaus pakraštį:
     - Vagis ateina, vagis ateina!
     Ir iš tikrųjų: sviestu išteptos ausys, snukis, kojos, o likusį sviestą įsikandęs nešasi policininko buldogas. Tokio vagies nesuimsi, į kamerą nepasodinsi ir iš jo nepareikalausi atlyginimo už padarytą žalą. Taigi nesitverdama juokais išklemšiojau iš turgaus.
     Būna dienų, kurios pilnos juoko ir baimės. Tos dienos ankstų rytą susigavau du gaidžius, įsidėjau į pintinę ir žygiuoju. Gražus rytas, naktį gausiai prilijo, kelias pažliugęs, grioviai pilni vandens, viskas blizga tartum taukais ištepta. Greitai einu per mišką, slidinėju. Už posūkio pamačiau moteriškę, kuri nešėsi prisidėjusi pintinę kiaušinių. Atpažįstu iš eisenos, iš rūbų, kad tai kaimynė Antosėlė. Sulėtinu žingsnius ir einu tam tikru atstumu. Nežinau, kaip su ja sveikintis, kaip ją vadinti - teta ar Antosėle. Geriau neprisivyt ir nieko nesakyti. Tik staiga kaimynė šoktelėjo į viršų, su viena ranka sumosikavo, ir kiaušinių pintinė, apsisukusi aplink galvą, nukrito į pakelę. Pati nepajutau, kaip pradėjau garsiai juoktis. Skambėjo visas miškas. Mano raudonskiauteriai strykt strykt iš pintinės, išsigandę mano juoko. Labai išsigandau ir aš. Kaip aš juos pagausiu tankiame miške? Mano laimei, jie sukrito į dilgėlyną ir viržių priaugusią daubą. Susipynė vargšams kojos: purpt purpt ir vėl guli dilgėlyne. Greitai pasigavau, pasikišau vieną po viena pažastimi, kitą po kita pažastimi. Išsivėriau iš savo aulinukų raištelius ir surišau gaidžiams kojas. Mat buvau surišus su vilnoniu siūlu, kuris nuo rasos sušlapęs ištįso ir sutrūko. Girdžiu, kaip Antosėlė iš mano nelaimės smagiai kvatoja. Supykau, nutaisiusi rimtą miną, einu artyn jos. Bet kai pamačiau telefono stulpą, kiaušinių tryniais geltonai dažytą, vėl prapliupau juokais. Tada mano kaimynė rimtai supyko:
     - Kvaila mergiote, gal ne visi tau namie? Man toks didelis nuostolis, o tau juokas.
     Einu tolyn tylėdama, nes augesniam žmogui nedera atsikalbinėti. Ką galvoji, tą galvok, bet garsiai neišreikšk. Iš juoko virpėjo mano pečiai, skubėjau į miestelio priėmimo punktą priduoti valstybės uždėtą duoklę. O mano kaimynė su tuščia pintine patraukė namų link.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]