NUOMONĖS


Adolfas VENCKEVIČIUS

PALINKĘS KARKLAS IR OŽKOS


Adolfas Venckevičius

Adolfas Venckevičius - trečiasis žurnalo "Mūsų žodis" vyriausiasis redaktorius (1963 Nr.8 - 1996 Nr.6). Novelių knygų "Gyvatė valgo ledus" ir "Anapus vaivorykštės" autorius.


Buvo pavasaris, gal jau kovo vidurys. Saulutė dienomis smarkiai kaitino, ir mieste sniego nebebuvo. Kur užvėjyje ir degintis galėjai. Pats nelabasis žino, kodėl ir aš pasideginti įsigeidžiau. Ne, neišsirengęs, o tik veidą, nors žinojau, kad mieste saulė nelabai tekimba. Susisuka galva, ir kur dingsi. Tą dieną - buvo jau nebe pirmas kartas - išsivedžiau per pietus Pupą į lauką pabėgioti, o pats pusiausėdom ant metalinio buomo atgręžiau veidą į saulę. Pupa galėjau nesirūpinti. Ji žinojo, ką veikti, ir mokėjo manęs nepraganyti. Vos aš tik pakildavau namo eiti, ji tuoj pat iš kažkur atsirasdavo, ir abu kartu grįždavom. Todėl ramiai galėjau sau degintis. Tą aš tąsyk ir dariau. Į aplinką įsiklausyti nesistengiau - reikalo nebuvo. Mokiniai jau namo buvo nuklegėję, nors čia jie tokie triukšmingi ir nebebūdavo, kaip ką tik iš mokyklos išėję. Ir kitokių praeivių, galima sakyti, nebuvo. Vienas kitas kažkur nutrepsėdavo, ir viskas. Saulė gerai kaitino veidą, į užantį skverbėsi pavasaris, ir aš smagiai pasijutau. Ir čia staiga suvokiau, jog esu ne vienas. Kažkoks nesmagumas čia pat iš dešinės padvelkė. Tuoj pat tą nesmagumą aš aiškiai išgirdau, nors jis buvo ir pusbalsiu pasakytas:
     - Matai, jis aklas...
     Lėtai pasigręžiau nuo saulės į vaikus ir paklausiau:
     - Ko jums, vaikai, reikia, ko ieškot?
     Tie kaip pabaidytos vištos nuplumpsėjo atgal. Taip ir nesupratau, keli jie ten buvo, gal du, gal trys - tikrai ne daugiau. O ir bėgo jie netoli, tik iki takų sankryžos ir ten nutilo. Ta tyla nebuvo gera - mat ką jie ten veikia, negalėjau suvokti. Aišku tik, kad mokyklos pusėn nenuėjo, nenuėjo ir Žemaitės gatvės link, kur vaikai paprastai iš mokyklos namo eidavo. Gal tyliai kažką svarstė, gal dėl kažko tarėsi. Man jau ir nusibosti pradėjo, ir dėmesį aš iš ten jau norėjau atitraukti - tegu sau!.. Bet štai išgirdau žingsnius! Dabar jie prie manęs artinosi iš kitur. Sėlino anapus gyvatvorės, kuri palei visą taką ir čia pat man už nugaros buvo. Vaikai tyliai eiti neįstengė - ten buvo plotelis pievos, pernykštė žolė ir seni lapai neleido. Nežinau, ką jie buvo sumanę, ką būtų darę, už nugaros atsidūrę. Gyvatvorė reta, be lapų. Gal būtų peštelėję, stumtelėję, gal šiaip paspoksoję ar tik savo buvimu pasierzinę. Kas bus, aš nelaukiau. Atsistūmiau nuo buomo ir neskubėdamas nuėjau namų link. Vis dėlto persekiotojų neatsikračiau. Netrukus jie vėl atsirado man už nugaros, ėjo iš paskos ir vos ant kulnų nelipo. Baisus siutas paėmė. Bjauriausia, kad ir padaryti nieko negali. Nors iš pykčio ir sprok. Nei ką sugalvosi, nei besusivaldysi. Staiga atsisukau ir riktelėjau:
     - Ko iš paskos slankiojate! Ar namų neturite, valkatos! Aš jums!..
     Ir patrepsėjau truputį pirmyn, lyg vydamasis. Kur ten vysies - tiek proto užteko, nors ir persiutęs buvau. Vaikai lyg dėl visko keletą žingsnių pabėgėjo ir paskui nuėjo. Šį kartą - jau visam. Girdėjau, kaip kitu taku nutolo į gatvę. Likau vos nedrebantis nuo patirtos kažkokios skriaudos, pažeminimo, bejėgiškumo, kažko nežinojimo ir nemokėjimo. Buvo gėda, ir jaučiausi taip bjauriai, lyg kas į užantį būtų prikakojęs. Stovėti ant tako ir lauke pasilikti nebegalėjau. Laimė, kad Pupa atsirado ir ėmė apie kojas sukinėtis. Patraukėva namo.
     Šio atsitikimo aš ilgai negalėjau pamiršti. Nesu pamiršęs ir dabar, nes jis man puikiausias palinkusio karklo ir ožkų pavyzdys, kurį patyriau pats. Taigi ant palinkusio karklo visos ožkos lipa... Ne, privalu pasakyti visą: ant palinkusio karklo visos ožkos lipa, griaužia, myža ir šika. Štai kokia bjaurastis! Tat kas per daiktas - tas palinkęs karklas? Kaip jį surasti ir kaip suprasti? Kur ir kada jis atsiranda? Ir čia dar ne visi šia proga reikalingi klausimai, bet ir į juos trumpų ir aiškių atsakymų nėra. Nežinia, ir kur jų ieškoti. Į mokslo žmones kreiptis neverta, nors tie gal ką nors ir išspaustų, bet ir viską suspaustų, net į atvirkščią pusę išverstų. O mums juk reikia susivokti, susivokti visame plote taip, kaip yra. Susivokti reikia ir man pačiam - juk tiek daug įdomaus yra nutikę. Ne viską iškart protas apima. Čia papasakotam įvykiui atsitikus, aš daug svarsčiau ir galvojau ne apie tai, kas, o kodėl atsitiko. Juk gyvenau nebe vienerius metus, tačiau ožkų susilaukiau pirmą kartą. Kaltas tas palinkęs karklas, tik kada jis atsirado? Vaizduotė daug dalykų plukdė, bet prasmingas ir šiurpinantis tebuvo šis.
     Sodžiaus ulyčia, o gal kokio bažnytkaimio ar mažo miestelio gatve eina sunkiai terbomis apsikarstęs, lazdomis pasiramstydamas elgeta. Jam iš paskos - būrys vaikų. Jie ir patys nežino, ko nori, ką ketina daryti, - varosi iš paskos, ir tiek. Per būrį, žiūrėk, ką nors ir sugalvoja: mesteli kokį grumstą ar akmenuką, pešteli ar koją pakišti pabando, į priekį užbėgę paspokso, paklykauja, pašūkauja, kartais pasijuokia. Jau pats varymasis iš paskos erzina, baisiausiai nervus gadina.
     Kitas vaizdas ir atsitikimas ne ką geresnis: klasės kampe stovi keistai apsirengęs berniukas. Gal ir nekeistai, tik ne taip kaip mes. Nežinau, kaip jis ten pateko: pastatė mokytoja ar pats įsispraudė. Atstu per kelis žingsnius jį apstoję vaikai. Stovi, spokso, tyli. Keli kitiems už nugarų užsilindę ima erzintis kartodami:
     - Mergos vaikas, mergos vaikas...
     Vaizduotė vis dėlto smarkiai pasitarnavo. Ji pažadino su šiokia tokia patirtim sumišusį žinojimą, ir aš suvokiau, jog per amžių amžius karklas palinksta nuo nelaimių, visokių bėdų, ligų ir pagaliau nuo asocialios padėties. O pagal Viktorą Berklį - reikia pridėti: ir nuo "egzistencijos vakuumo", kuris yra glaudžiai susietas su jau minėtais dalykais, bet gali atsirasti ir nuo persisotinimo. Net nustebau, kad tiek daug priežasčių suradau. Tik saviškės niekaip negalėjau užtikti. Baisiausiai glumino, jog aš to palinkusio karklo niekaip nejutau. Viskas buvo, kaip buvę, ir staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus. Turbūt visiems su palinkusiu karklu taip būna - tikriausiai visiems. Vis dėlto paslaptingas dalykas - tas palinkęs karklas. Rodos, jis visoks būna ir visaip apsireiškia. Būna, kad palinkęs karklas apima visą žmogaus esmę. Tada jau nekas! Su manim būtent taip ir buvo. Čia tas atvejis, analogiškas tiems, pagal kuriuos tas posakis, patarlė, net teiginys atsirado: ant palinkusio karklo visos ožkos lipa.
     Laikai smarkiai pasikeitė. Vargu šiandien kur besurastume žmogų, kuris savo akimis būtų matęs karklynuose besiganančias ožkas. Nei ožkų bandų, nei tokių gerų karklynų nebėra. Ir sunku įsivaizduoti, kada taip buvo, kada galėjo būti. Užtat palygintasis, o gal ir analogiškas reiškinys, visuomenėje tebėra. Ir jis daug didesnis ir įvairesnis, negu tada buvo suvoktas ir įvardintas. Aišku, rizikinga taip teigti, bet esu įsitikinęs, kad ne kitaip ir yra. Žinoma, ne vaikų būrys, sekiojantis paskui elgetą, buvo akstinas posakį sukurti, o to meto standarto elgesiu, charakteriu ar net gyvensena neatitinkantis žmogus, iš kurio visi šaipėsi, stumdė, kas ir kur galėjo, kaltino nebūtais dalykais. Visuomenės gyvenimas dabar atidžiai stebimas, tiriamas, analizuojamas, todėl palinkusio karklo ir jį puolančių ožkų reiškinys įžvelgiamas ir daug kur kitur. Tradicinė plotmė taip pat pasilieka, tačiau dėl jos burną aušinti kažin ar reikėtų, jei ne reiškinio visuotinumas. Kuo daugiau galvoju, tuo labiau tą visuotinumą įžvelgiu.
     Pradėkime nuo pačio šiurpiausio pasireiškimo, kurį atrasime Viktoro Franklio knygoje "Žmogus ieško prasmės". Reikia pasakyti, kad kas toje knygoje papasakota, kas pastebėta, vyko visose koncentracijos stovyklose ir fašistinės Vokietijos, ir Tarybų sąjungos platybėse. Čia kalbama apie mirties ir išlikimo vyksmą, kurį ir akcentuoja V. Franklis. Ne, apie jokį palinkusį karklą V. Franklis nekalba. Jis teigia, jog myriop buvo siunčiami žmonės jau palūžę, žmonės, kurie dėl kančių, beprotiško darbo, badmiriavimo ir pažeminimų buvo praradę bet kokią viltį išlikti, išsigelbėti. V. Franklis mano, kad žmonės palūždavo todėl, kad nuvertindavo tikrovę. Turbūt teisybė, bet tikrovę kiekvienas žmogus vertina pagal savo fizines ir psichines jėgas ir jos nenuvertinti reikia jau iš pat pirmos dienos. Juk tą ir darė V. Franklis. Čia reikia pastebėti, jog nuvertinusio tikrovę ir palūžusio žmogaus visą esmę apimdavo palūžęs, palinkęs karklas, kurį bematant pastebėdavo esesininkai, atrenką siunčiamuosius į mirtį. V. Franklis į mirtininkus nepateko, nors per atrankas ir buvo kartu su visais, nes jis nebuvo palūžęs, nebuvo tas palinkęs karklas. Be galo sunku pasakyti, be to, kažin ar įmanoma, kaip "ožkos" atpažįsta, pastebi ar suvokia palinkusį karklą. Kažin ar kokių nors aiškių išorinių požymių yra, o jei ir yra, tai kažin ar juos įmanoma nusakyti. Vis dėlto suvokimas čia daugiau telepatiškas negu koks nors kitoks. Aišku, kad "ožkų" suvokimo aparato šerdis yra poreikis. Koncentracijos stovyklos esesininkams prireikdavo (čia ir buvo tas poreikis) myriop pasiųsti kažkiek kalinių, ir atranka vykdavo pagal ožkų ir palinkusio karklo principą. Baisu, žinoma, bet universalūs principai ar dėsniai reiškinių pavidalu veikia visur.
     Ilgokai svarsčiau, kol suradau, koks poreikis privertė tuos mokyklinukus vaikus aną gražią pavasario dieną mane apstoti. Ne kažką aš ten ir suradau. Vaikai buvo smalsuoliai. Jau buvo gerokai po pamokų, ir visi vaikai buvo namo nusklidę, o tiedu buvo kažkur užtrukę, kažką veikė. Jie ir namo ėjo ne be užsiėmimo, o kažko ieškodami, stebėdami viską aplink - bene kas po nagu paklius. Ir pakliuvau!.. O jie juk iš tų, kurie ir katiną už uodegos patampys, ir vabzdį ar kokį kitą gyvūną pakankins. Ką padarysi, norim to ar nenorim, mūsų kilmė šitaip per vaikus ima ir atsiskleidžia. Tegu bala, štai į kokias tolybes su tom ožkom ir palinkusiu karklu galima nuklysti. Ne, nebeklaidžiokim, juk ir be to įdomybių dar yra - kad ir toks tarytum atvirkštinis ožkų ir palinkusio karklo reiškinio egzistavimas. Žmogus neturi darbo ir jo ieško. Eina iš įstaigos į įstaigą, iš įmonės į įmonę - ir viskas veltui. Darbo kaip nėra, taip nėra. Neviltis, nepasitikėjimas apima, bet niekam nė į galvą neateina, jog čia jau palinkęs karklas pasimaišė. Pats žmogus nieko nejaučia, nežino, jo nesuvokia, bet darbdavys tą karklą bematant pastebi. Jo poreikis kitoks, priešingas ožkai - palinkusio karklo jam nereikia. Yra čia ir tikrosios ožkos - tai nesėkmės: jos ir rodo, jog palinkęs karklas jau yra. Tik štai kaip to karklo atsikratyti? Ar įmanoma? Kad ir sunku, vis dėlto įmanoma. Dabar ir tenka griebtis literatūros, nes iš savo nuotykio čia nieko išspausti negaliu - tiesiog nežinau, ar palinkusio karklo jau atsikračiau ar dar ne. Ieškant literatūros mintis netoli tenuklysta. Ji stabteli prie Sauliaus Kanišausko knygos "Likimo anatomija". Ten S. Kanišauskas aprašo klasikinį atsitikimą, kur veikia palinkęs karklas ir ožkos: "Buvau jaunas moksleivis. Ilgą laiką buvau "balta varna" tarp vienmečių. Gan dažnai patirdavau ir fizinių skriaudų, ir patyčių. Kartą tėvas parsinešė namo sportinį pistoletą, prieš tai ir man šaudykloje leidęs pašaudyti. Tėvas jau miręs, taigi jis taip ir nebesužinos, ką aš iškrėčiau. O aš vieną vakarą pavogiau tą pistoletą, užtaisiau ir išėjau į šokius, tikėdamasis, kad ir vėl prie manęs "kabinėsis", o tada...
     Kas būtų įvykę "tada", nežinau, tik galiu įtarti. Galėjo įvykti didelė nelaimė. Bet jau tada - visai nepelnytai - mane aplankė Dievo malonė, apie kurią visai nenutuokiau. Nei tą vakarą, nei kelis kitus vakarus, kol tampiausi užtaisytą pistoletą, manęs niekas nelietė, neužkabino."
     Vadinasi, ir palinkusiu karklu nusikratyti galima - ir dar kaip! Tik nusikratymas dažniausiai neapsieina be keistenybės, nes pradedamas atbulai. Stengiamasi nusikratyti niekadarių ožkų, užuot susimąsčius apie karklą. Aš ožkas vijau trepsėdamas ir šaukdamas, dėl ko paskui pačiam buvo nepatogu ir gėda. S. Kanišauskas kišenėn ar kur ten įsidėjo ginklą. Aš savo trepsėjimu palinkusio karklo neatsikračiau - šiaip ar taip, čia ne tas atvejis, o S. Kanišauskas atsikratė, ir ne todėl, kad atsikratymo būdas buvo kitas. Aš ožkų buvau užkluptas staiga, netikėtai ir pirmą kartą, o S. Kanišauskas jų kankinamas buvo jau seniai. Matyt, noras ožkomis atsikratyti brendo jau ilgokai. Tas bręstantis noras keitė ir vidinę būseną, naikino priežastis palinkusiam karklui egzistuoti. Ginklas tebuvo tik paskutinis postūmis palinkusiam karklui išnykti. Ir išnyko, o ožkos jo nebepuolė. Ne, ne ginklo ožkos pabūgo, nes apie jo buvimą nė nežinojo, o palinkusio karklo nebeužtiko, ir ten joms veikti nebebuvo ko. Pats S. Kanišauskas įvykį aiškina kitaip ir gana miglotai, kol galų gale pritaiko jį knygos dvasiai. O aš taip ir nežinau, ar viską kovoje su palinkusiu karklu pasiekiau. Vis dėlto svarbiausią dalyką atkapsčiau - suradau priežastį, dėl ko karklas palinko arba dėl ko palinkęs karklas atsirado. Tuo metu mane buvo ištikusi krizė, smarki krizė. Ją būtų galima pavadinti kopimo į kalną krize. Kalnas ne be galo. Kopi ir kartais pasieki viršūnę, o kartais dėl visokių aplinkybių esi priverstas sustoti. Ateina metas, kad ir žemyn privalai leistis, - baisiausias dalykas įsibėgėjusiam svajotojui. Čia prisideda ir pati bjauriausia bėda - tikrovės nuvertinimas arba neįvertinimas. Tat tokia buvo ta dirva, kurioje palinkęs karklas išaugo ir subrendo, tikriausiai subrendo, nes buvau tapęs visišku bejėgiu, tik skriaudikų poreikiui tenkinti tetinkamas. Koks dabar esu, nežinau. Tik bijau ožkų ir taip nevykusiai saulėje nebesideginu. Dairausi, stebiu, gal kitas įvykis ką nors paaiškins.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]