Vytautas GENDVILASGRAŽŪS ŽODŽIAI GRAŽIAME SODE
Mažame namelyje, kuris stovėjo dideliame, gražiame sode, gyveno žmogus. Prieš kelerius metus, atsitikus nelaimei, jis neteko regėjimo ir dabar kiekvieną laisvą valandėlę triūsė sode: sodino ir laistė gėles, prižiūrėjo pievelę, karpė rožes. Nuo pavasario iki žiemos sodas švytėjo įspūdingiausiomis spalvomis.
Išgirdęs apie aklą sodininką, kartą pas žmogų užsuko miestietis.
- Kokią prasmę turi jūsų darbas? - paklausė miestietis. - Girdėjau, kad nieko nematote.
- Taip, ničnieko nematau.
- Tai kodėl taip triūsiate sode? Kas iš tų gėlių, jeigu jų spalvingų žiedų vis tiek nematote?
Aklasis sodininkas pasirėmė ant tvorelės ir šypsodamasis atsakė atvykėliui:
- Turiu priežasčių: visada mėgau darbuotis sode, taigi atsisakyti šio malonumo vien dėl to, kad nematau, manau, neverta. Tiesa, nematau augalų, tačiau galiu juos paliesti, nematau spalvų, tačiau užuodžiu gėlių kvapą. O kita priežastis - tai jūs.
- Aš? Juk jūs manęs visai nepažįstate.
- Taip, nepažįstu. Bet giedromis dienomis kartais toks kaip jūs eina pro šalį, stabteli prie mano sodo. Jei tas žemės sklypelis būtų apleistas, pilnas piktžolių, jums tikrai nebūtų malonu į jį žiūrėti. Tad tikrai neverta sėdėti rankas sudėjus. Jeigu darbas neduoda didelės naudos pačiam, tai bent truputį duoda kitiems.
- Apie tai tikrai nepagalvojau, - susimąstęs tarė svečias.
- O be to, - tęsė šypsodamasis sodininkas toliau, - eidami pro šalį žmonės sustoja, džiaugiasi, šnekučiuojasi su manimi - žodžiu, elgiasi taip, kaip tik ką pasielgėte jūs. Manau, aklam žmogui tai didžiausia dovana.
Ši istorija, pavadinta "Toliaregiškumas", perpasakota iš 2000 metais "Vyturio" leidyklos išleistos Norberto Lechleitnerio knygos "Sielos sparnai" neatsitiktinai.
Ar neprimena jums žurnalas "Mūsų žodis" neregio sodo? Šiame sode jau pasodintas 500-asis sodinukas. Gal mūsų sodas nėra toks pasakiškai gražus kaip tame išmintingame pasakojime, tačiau praeiviai pro jį vis dar eina ir, pamatę ką nors nauja, sustoja, pasišneka su neregiais sodininkais. Šie, kiek gali, stengiasi, kad sodas būtų gražus, šiuolaikiškas, kad piktžolės neužgožtų žiedų, kad praeivis norėtų čia stabtelti. Bendromis visų pastangomis sodas puoselėjamas jau daugiau kaip keturiasdešimt metų. Per tą laiką ne vienas kaimynų sodas gal dėl ligų, gal dėl nederliaus, gal dar dėl kokių nors nelaimių buvo iškirstas, sunyko, dingo. O "Mūsų žodis" išliko. Jis yra. Jis ir toliau bus.
Sulaukėm "Mūsų žodžio" pustūkstantojo numerio. Noriu pasveikinti visus - ir tuos, kurie žurnalą leidžia, ir tuos, kurie jį skaito ar jam rašo. Lai gražiame sode ir toliau skamba gražus mūsų visų žodis.
