NETEKOME


Gražina SIDEREVIČIENĖ

NEPASIDAVĘS LIKIMUI


Stanislovas Krasinskas     O smuike mano! Mylimas drauguži,
     Tiek kartų graudžiai su tavim verkiau,
     Tiek kartų aš po sielvartu palūžęs,
     Pamišėlio šauksmu šviesos šaukiau.
     St. Krasinskas
    
     Saulėtą šviesią šių metų birželio pirmąją į paskutinę kelionę išlydėjome neregį smuikininką, kaimo kapelos vadovą, poetą Stanislovą Krasinską. Amžinam poilsiui Stanislovą priglaudė gimtoji Punios žemelė. Atsisveikinti atėjo visas Kružiūnų kaimas. Kaimas, kuriame 1917 metų birželio 16 dieną gimė būsimas muzikantas ir literatas.
     Nesulaukusį nė penkerių Stasiuką užklupo didžioji bėda: susirgo raupais ir neteko regėjimo. Tęsdamas dainingos muzikalios giminės tradicijas, vaikas ištikimiausiu draugu pasirinko smuiką. Su didžiausiu užsispyrimu ir atkaklumu virpino jo stygas. Smuikas pagaliau pakluso ir pravirko reikiama gaida. Prasidėjo aktyvus muzikavimas kaimo kapeloje, kelionės iš kaimo į kaimą, grojant šokių vakaruose. Ir taip - iki pat karo pradžios.
     Į naują gyvenimo etapą įžengė 1949 metais, atvykęs į Kauno aklųjų mokyklą. Čia ne tik tęsė smuiko pamokas pas muzikos mokytoją Adolfą Majauską, bet ir įstojo į Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą, kur savo muzikinius įgūdžius tobulino pas dėstytoją Kazimierą Matiuką. Baigė mokyklą kartu įgydamas vidurinį išsilavinimą. Intensyviai ieškojo savo gyvenimo kelio, troško išbandyti jėgas meninėje kūryboje. Tuometiniame Kauno aklųjų gamybiniame kombinate 1958 metais įkūrė kaimo kapelą ir vadovavo jai 33 metus. Subūrė akluosius ir silpnaregius muzikantus, prie kapelos įsteigė vyrų vokalinę grupę. Kolektyvui buvo labai reiklus, visada vadovavosi principu: ką darai - daryk gerai. Nuolatinis triūsas, kantrybė atnešė gerų rezultatų. LAD Kauno kultūros namų kaimo kapelos muzika skambėjo "Grok, Jurgeli" mažajame ir didžiajame konkursuose. Su koncertais aplankyti tolimiausi Lietuvos kampeliai. Stanislovas Krasinskas tapo žinomas kūrinių kaimo kapeloms autorius. Tris kartus respublikiniuose konkursuose jo polkos ir valsai buvo apdovanoti trečiąja premija.
     Pavydėtino darbštumo ir pareigingumo Stanislovas nuolatos buvo kupinas idėjų ir sumanymų, o savo svajones, viltis ir nuoskaudas išdainavo lyriškuose posmuose. Neužmirštamas jo pirmosios poezijos knygelės "Prie mano tako" pristatymas sutapo su tragiškais 1991 metų sausio įvykiais. Antroji garsinė eilėraščių knyga "Likimo žvaigždė" pasirodė 1999 metais. Turėjo vilčių ją išleisti reginčiųjų raštu.
     Daugelį stebino jautrus, kartais tiesiog pedantiškas Stanislovo požiūris į lietuvišką žodį, sakinio sandarą. Rankraščius taisė, šlifavo, ilgai ieškojo tinkamiausio įvaizdžio, rimo, mus, bendradarbius, barė už kiekvieną neteisingą sakinį. Neduok, Dieve, ištarti "sakykit, prašau..." - tuoj puldavo aiškinti, kad tai vertinys iš rusų kalbos, kad šitaip tik darkome savo gražiąją kalbą.
     Stanislovo Krasinsko darbai, jo kūrybiškumas neliko nepastebėti - 1979 metais LAD centro taryba paskyrė Meno premiją.
     Stanislovas visada turėjo viltį palikti nors mažą pėdsaką šioje žemėje. Ačiū Dievui, šioms viltims buvo lemta išsipildyti. Liko posmų, apdainuojančių gimtinės beržą, meilę, smuiką, liko muzikinių kūriniai. Liko šviesus atminimas apie nepasidavusį likimui kuriantį žmogų.
     Tebūnie lengva Tavo numylėta, eilėmis apdainuota Dzūkijos žemė!
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]