Henrikas STUKAS

PREKYBININKĖ

Iki šiol rašiau apie neregius, silpnaregius verslininkus tarytum ignoruodamas nereges, silpnareges moteris verslininkes. Mūsų sąjungoje jų ir nedaug: galima ant pirštų suskaičiuoti. Kažkodėl reta silpnaregė imasi verslo. Matyt, tai sunkus ir ne kiekvienai įkandamas dalykas. Vis dėlto tokių yra. Viena iš jų - kaunietė Violeta Benkunskienė. Apie jos verslą sužinojau atsitiktinai. Violetą kelerius metus su LASS tesiejo tik nario mokestis. Ne per seniausiai vėl sugrįžo į LASS veiklą: šiemet silpnaregei verslininkei kartu su Irena Karsokaite atiteko Lietuvos aklųjų ir silpnaregių moterų šachmatų karūna.
    
Rūpėjo užsidirbti
    
     "Besimokydama Vilniaus aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje apie aukštuosius mokslus nesvajojau. Labai tingėjau mokytis. Manęs mokslas nedomino. Mėgau sportą. Dalyvavau lengvosios atletikos, šachmatų, šaškių varžybose. Ne kartą mokyklos garbę gyniau visasąjunginėse varžybose. Apie ateitį rimtai nemąsčiau. Ji man buvo aiški ir paprasta. Baigusi Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokyklą-internatą norėjau įsidarbinti Lietuvos aklųjų draugijos Kauno gamybiniame mokymo kombinate (dabar įmonėje). Mąsčiau praktiškai. Man rūpėjo kuo greičiau užsidirbti, kad gaučiau kuo didesnę invalidumo pensiją. Šiam tikslui pasiekti tereikėjo vienerių metų", - sakė silpnaregė.
     Violetos poelgis nustebino mokytojus. Jie tikėjosi, jog gabi abiturientė pasirinks aukštuosius mokslus. Jos atestatą puošė penketai bei ketvertai. Trejetų nebuvo. Violeta įsidarbino Kauno GMK 1984 metais. Jos darbas nebaugino. Ėjo dirbti ten, kur daugiausiai mokėjo. Kombinate dirbo šepečių vėrėja. Vėrė buteliams valyti šepečius. Darbas buvo tikrai nelengvas: reikalavo susikaupimo, tikslumo. Violeta per pamainą padarydavo tris šimtus buteliams plauti šepečių. Vėrėja ji išdirbo trejus metus. 1987 metais perėjo dirbti į plastmasės cechą, čia dirbo prie preso. Ji pasakojo: "Man pasiūlė ten dirbti. Turėjau spausti lūpdažiams kamštukus. Naujoje vietoje darbas nepalyginamai lengvesnis. Teko tik sėdėti ir prižiūrėti presą, kartais išimant prie preso prilipusius ruošinius. Po Nepriklausomybės paskelbimo prasidėjo sunkūs laikai. Darbo vis mažėjo. Nuolat kažko trūko. Vis tekdavo išeiti priverstinių atostogų. Kombinate buvo mažinami etatai. Aš tuo metu išėjau dekretinių atostogų."
    
Ėmėsi prekybos
    
     Besibaigiant dekretinėms atostogoms, Violetai Benkunskienei reikėjo apsispręsti: grįžti į įmonę ar imtis verslo. Tuo metu, kaip jau minėta, įmonėje buvo ne pyragai. Darbininkų atlyginimai mažėjo ir buvo ne laiku išmokami. O šeimai reikėjo pinigų. Sesuo Rūta ją vis kalbino imtis prekybos. Ji pati jau senokai prekiavo. Pažadėjo duoti pinigų prekėms nusipirkti. Violeta, pasitarusi su vyru, ryžosi imtis prekybos. Prekiauti pradėjo 1994 metais. "Sesuo prekiavo nelegaliai. Ir aš iš pradžių tokiu pat būdu prekiavau. Iš Lietuvos į Maskvą veždavome televizorius "Šilelis". Ten juos pelningai pardavusios nusipirkdavome paklausių Lietuvoje prekių. Visais laikais paklausi prekė - cigaretės, degtinė. Šias prekes nebuvo sunku įvežti į Lietuvą: siena dar buvo "kiaura", traukiniuose mažai ką tikrindavo. Cigaretes, degtinę parduodavome Kauno turgavietėse. Kartais į Maskvą važiuodavo viena Rūta. Aš tuo metu prekiaudavau. Taip sparčiau sukosi pinigai. Su seserimi keisdavomės. Pardavinėti prekes buvo nelengva: prekybininkus medžiodavo policija. Prekiaudavome dviese. Vienas imdavo prekę ir siūlydavo pirkėjams, kitas kitame turgaus gale laukdavo su prekių krepšiais. Tokia prekyba nebuvo saugi. Nervai nuolat įtempti. Uždarbis vis dėlto buvo neblogas. Atsirado pakankamai apyvartinių lėšų", - pasakojo silpnaregė prekybininkė.
     Prekiaujant pasitaikydavo visko. Violeta ne vieną kartą buvo įkliuvusi. Teko nemažai laiko praleisti policijos nuovadoje. Išsipirkdavo sumokėjusi administracinę baudą. Baudos nesulaikė, nes tuo metu prekyba klestėte klestėjo. Seserys pasitarusios nusprendė daugiau į Maskvą nebevažiuoti. Reikėjo žvalgytis naujų rinkų. Tuo metu daug kas važiuodavo apsipirkti į Lenkiją. Iš Lenkijos komersantai atveždavo megztinių. Lenkiški megztiniai Lietuvoje turėjo neblogą paklausą. Seserys taip pat pradėjo prekiauti megztiniais. Surado pažįstamų, kurie važiuodavo į Lenkiją apsipirkti. Važiuodavo nuosavu automobiliu. Kelionė neprailgdavo. Iki Varšuvos ne taip toli. Draugai padėdavo apsipirkti Varšuvos turgavietėse, patardavo, kokius megztinius pirkti. Violeta Kauno turguose juos parduodavo. Kartais būdavo ir brokuotų megztinių, nes Varšuvos turgavietėse juos parduodavo dėžėmis. Megztinių kokybę patikrinti nebuvo jokių galimybių. "Brokuotus megztinius parduodavau pigiau," - sakė Violeta.
     Megztiniais teprekiavo vienerius metus, nes jie tapo nemadingi. Reikėjo ieškoti naujų prekių. Violeta pasakojo: "Pasibaigus lenkiškam verslui reikėjo kažkuo prekiauti. Iš pradžių apėmė neviltis. Vėliau nuslūgus pirmai emocinei bangai pradėjome mąstyti. Vaikščiojome po turgus ir žiūrėjome, ko juose nėra, kas paklausu. Apsižvalgę pastebėjome, jog žmonės labai gerai perka rankšluostukus, pašluostes. Ši prekė nebrangi. Išsiaiškinome, kad rankšluostukai audžiami Rygoje. Sužinoję gamyklos adresą, nuvažiavome į Rygą. Ten be vargo nupirkome rankšluostukų. Grįžę tėvynėn juos labai greitai pardavėme. Rankšluostukais prekiaudavome ne tik Kaune: parduodavome ir Vilniaus turgavietėse. Sostinėje rankšluostukų parduodavome daug. Deja, Vilniuje neturėjome kur apsistoti. Kiekvieną dieną į sostinę nepavažinėsi. Prekiavome dar ir Panevėžyje."
    
Legalus verslas
    
     Prieš kelerius metus silpnaregė prekybininkė gavo leidimą prekybai gatvėje. Violeta prekybos vietą turi Kovo 11-osios gatvėje esančiame turguje. Ten turi savo prekybos palapinę. Turgaus kaimynas regintis. Jis padeda apsisaugoti nuo vagių. Pastaruoju metu silpnaregė prekiauja moteriškomis kojinaitėmis bei pėdkelnėmis. Pėdkelnes gauna tiesiai iš importuojančios firmos. Norėdami paįvairinti prekių asortimentą, turgaus prekybininkai vienas su kitu keičiasi prekėmis. Violeta taip pat parduoda čekišką avalynę, rankšluosčius bei trikotažą. "Turgus turi savus dėsnius. Svarbiausias - nežiopsok. Prekiaujant negalima atsipalaiduoti nė minutei. Dirbti pradedu nuo 8 valandos ryto ir dirbu iki 15 valandos. Turgui baigiantis reikia susidėti savo prekes. Jas kiekvieną dieną pasidedu turgaus saugykloje. Ryte prekes vėl pasiimu ir išsidėlioju palapinėje. Retkarčiais pasitaiko nesąžiningų pirkėjų, kurie stengiasi įbrukti netikrą pinigą. Padirbtas kupiūras atskiriu pačiupinėdama. Dažniausiai netikri banknotai būna apšiurę. Jeigu pinigas kelia įtarimą, paprašau kaimyno, kad jis banknotą patikrintų. Kol kas man sekasi. Netikrų pinigų neįkišo. Niekas manęs ir neapvogė", - džiaugėsi silpnaregė verslininkė.
     Pasak Violetos, dabar prekybai ne pats palankiausias metas. Pirkėjų nėra daug. Matyt, žmonės neturi pinigų. Prieš kelerius metus prekiauti buvo daug geriau. Žmonių uždarbiai buvo didesni. Pirkdavo patinkantį daiktą. Dabar gi prieš pirkdami labai ilgai svarsto, stengiasi nusiderėti. "Per dieną parduodu nedaug. Pačios palankiausios dienos prekybai - šeštadienis, sekmadienis. Šiokiadieniais pasitaiko dienų, kai nieko neuždirbu", - sakė Violeta.
     V. Benkunskienės uždirbtų pinigų vos užtenka patenkinti minimalius poreikius. Už prekę brangiai nepaprašysi. Jos niekas nepirks. Užtai silpnaregė prekybininkė priversta tenkintis minimumu. Ji, parduodama vieną porą moteriškų kojinaičių, kainuojančių 5-6 litus, uždirba tik litą. Tiesa, kuo brangesnė prekė, tuo didesnis antkainis. Pardavusi vienas moteriškas pėdkelnes, kainuojančias 15-20 litų, jau uždirba 2-3 litus, vieną porą čekiškų batų - 8-10 litų. Violeta įsitikinusi, jog labiausiai apsimoka prekiauti nebrangiomis prekėmis. Jas įstengia nusipirkti pensininkai, bedarbiai, studentai. Nuo nebrangių prekių - didesnis pelnas. Kartais brangi prekė išbūna neparduota kelis mėnesius.
     Violeta norėjo susirasti valdišką darbą. Deja, paieškos buvo bevaisės. Apie ateitį ji negalvoja, tenkinasi nūdiena. Kartais pasvajoja apie nuosavą parduotuvę ar saloną. Šviesias svajas nusineša tamsūs kasdienybės debesys. Violeta įsitikinusi, jog laikai pasikeis. Šios akimirkos ir laukia silpnaregė verslininkė.
    
 

[Turinys] | [Grįžti]