RENGINIAI


Alvydas VALENTA

"ŽODŽIŲ MENAS..."


Literatus sveikina LAB direktorė J. KuolienėKodėl žmogus sėda prie stalo ir rašo? Rašo, tarytum prieš jį nebūtų gyvenęs nei E. Hemingvėjus, nei G.G. Markesas, nei V. Folkneris, nei daugybė kitų talentingų rašytojų ir poetų?
     Šitokiais retoriniais klausimais savo straipsnį apie neregių literatų sąskrydį 1988 metais ("MŽ", 1988, Nr.8) pradėjo "Mūsų žodžio" žurnalistė Aldona Šimkuvienė. Žinoma, nei tame, nei kokiame kitame straipsnyje autorė į savo pačios iškeltus klausimus taip ir neatsakė. Neatsakė ne todėl, kad šie klausimai jai būtų buvę per sunkūs, o todėl, kad į juos tikriausiai negalima atsakyti. Nebent taip: nors žemėje gyveno Homeras, V. Šekspyras, V. Folkneris, K. Donelaitis ir Maironis, žmogus sėda prie stalo ir vis tiek rašo. Rašo, nes, matyt, kitaip negali, nes, anot šių metų "Poezijos pavasario" laureato Gintaro Grajausko, "meno ir kūrybos pabaiga ateis kartu su pasaulio pabaiga".
     Aklieji literatai nėra kokia išimtis: jeigu galėtų, jie irgi tikriausiai nerašytų. Tačiau jie rašo, liudydami save ir savo laikmetį, tikėdami savo kūrybinės minties jėga ir savojo meninio žodžio autentiškumu. Gali būti, kad tas rašymas, anot žurnalisto ir prozininko Adolfo Venckevičiaus, - vienas iš būdų įveikti egzistencinį vakuumą. Bet tai irgi neblogai. Kad kūryba turi dar ir terapinę funkciją - daugiau negu akivaizdu.
     Šiemetinė "Poezijos pavasario" paukštė, aplėkusi Lietuvą ir gegužės 28 dieną oficialiai išlydėta Vilniuje, sumanė dar kiek paskraidyti ir birželio 1 - 2 dieną užsuko į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Vilniaus įmonės sanatoriją "Zelva". Čia vyko seminaras "Žodžių menas", jame dalyvavo neregiai literatai, jų konsultantai, bibliotekininkai. Seminarą surengė Lietuvos aklųjų biblioteka, o finansavo Atviros Lietuvos fondas. Dvi dienas toli nuo miesto šurmulio ir triukšmo buvo diskutuojama apie kūrybą, skaitomos eilės, pristatomi nauji leidiniai. Seminarą pradėjo rašytojas Jurgis Kunčinas. Jis apžvelgė šiuolaikinę lietuvių literatūrą, aptarė, kaip ji atrodo kitų Europos šalių kuriamos literatūros fone. Tada poetas Vladas Šimkus, geras aklųjų literatų žinovas ir nuolatinis jų vertintojas, apžvelgė neregių kūrybą, jos pokyčius per paskutiniuosius 12 - 10 metų. Po konsultantų Petro Venclovo ir Elenos Mezginaitės pasisakymų vyko diskusijos: mintimis apie kūrybą ir savo knygų leidybą dalijosi rašytojai ir poetai Vaclovas Areima, Adolfas Venckevičius, Janina Pipirienė, Valentinas Zaikauskas. Pasidžiaugti tikrai turime kuo: dvi brandžias knygas per paskutiniuosius keletą metų išleido A. Venckevičius, knygą po knygos rašo ir sėkmingai leidžia V. Areima, į didžiąją literatūrą vėl grįžta V. Zaikauskas. Neseniai Rašytojų sąjungos leidyklai jis atidavė dvi naujas savo apysakas. Netikėtai sėkmingas prieš ketverius metus buvo J. Pipirienės debiutas. Po savo "Kiškio slidžių" ji sulaukė pasiūlymų iš Panevėžyje įsikūrusios leidyklos "Magilė" ir štai pas mažuosius skaitytojus jau nebe viena, o trys ponios Janinos knygos. Diskutuojant nemažai kalbėta ne tik apie pačią neregių literatų kūrybą, bet ir apie jos populiarinimą. Visi seminaro dalyviai sutiko: reikia kuo daugiau kūrybos vakarų ir kuo aktyviau juose dalyvauti patiems. Tokie vakarai - tai ne tik skaitytojo susitikimas su literatūra, bet ir akivaizdus tikrųjų neregio sugebėjimų parodymas, pačios Aklųjų ir silpnaregių sąjungos veiklos pristatymas bei populiarinimas. Literatūra, kūrybos vakarai tai atlieka nepastebimai, be žiovulio varančios lėkštos didaktikos ir moralizavimo. Žmogus ateina į susitikimą, mato tvarkingą, išsilavinusį ir apsiskaičiusį neregį - šito dažnai pakanka, kad pasikeistų jo požiūris į aklumą. Per susitikimus su skaitytojais būna ir kurioziškų atsitikimų. Vieną tokią istoriją papasakojo senas mūsų bičiulis V. Areima: "Po vieno poezijos vakaro manęs ir klausia:
     - Sakyk, ar buvo prieš tave kada nors atsiklaupusi moteris?
     - Lyg ir ne, - sakau aš, - neprisimenu tokio stebuklo.
     - Tai štai, - sako, - žinok, kad šiandien, per tavo kūrybos vakarą, prieš tave klūpojo moteris...
     Pasirodo, vietinės televizijos operatorė taip norėjo nufilmuoti mano rankas, kai skaičiau brailio raštu, kad, ieškodama geriausios vietos, net atsiklaupė."
     Rudeniop sukanka 10 metų, kai Klaipėdoje pradėjo veikti neregio rašytojo ir leidėjo Juozo Marcinkaus privati leidykla "Eldija". Pats J. Marcinkus dėl ligos į seminarą atvykti negalėjo, tad jo parengtą pranešimą apie "Eldijos" veiklą perskaitė Lietuvos aklųjų bibliotekos Klaipėdos filialo darbuotoja Daiva Žiemelienė. Per 10 metų "Eldijos" sąrašuose - beveik pusantro šimto knygų: neregių autorių, Žemaitijos literatų kūryba, literatūros palikimas, net literatūrologiniai darbai. J. Marcinkus, atkaklus žemaitis, nepaisydamas pečius užgulusių septyniasdešimties metų naštos, visus kamuojančių finansinių nepriteklių, ir toliau lieka žvalus, energingas, nusiteikęs dirbti.
     Pirmosios seminaro dienos pabaigoje Lietuvos aklųjų bibliotekos darbuotojai pristatė keletą naujausių leidinių: prisiminimų knygą apie Praną Daunį "Skleidęs šviesą tamsoje", pagal neregių poetų tekstus parašytą dainų rinkinį "Aš jaučiu tave, pasauli" bei knygelę "Lietuvos neregiai literatai". Čia, "Zelvoje", buvo galima išvysti ir naujausią, dar spaustuvės dažais kvepiančią V. Areimos knygą - romaną "Paklydusi dvasia". Seminare buvo daug ne tik rimtų kalbų, bet ir juoko, šurmulio, muzikos bei poezijos. Norintieji jėgas galėjo išmėginti keliuose konkursuose. Dvi pirmąsias vietas juose užėmė ukmergiškė Liongina Bučelytė, vieną konkursą laimėjo panevėžietė Janina Pipirienė.
     Vyresnės kartos literatai tikriausiai prisimena, kad panašių seminarų ar sąskrydžių būta ir anksčiau. 1981 metais toks sąskrydis vyko kauniečių poilsio bazėje "Nemunas", 1986 ir 1988 metais - prie Bridvaišio ežero įsikūrusioje šiauliečių "Seduloje", 1996 metais - Vilniuje, Mokytojų namuose. "Būtų labai gerai, - sakė LASS centro tarybos darbuotoja Danutė Cidzikienė, - kad šis seminaras tikrai taptų tradicinis ir vyktų reguliariai - gal kasmet, gal kas dveji ar treji metai, bet reguliariai. Literatams reikėtų pagalvoti ir apie tolimesnę savo veiklą: klubų, turinčių juridinio asmens statusą, kūrimą, gal net savos organizacijos steigimą." Žinoma, tai ateities vizija, ir ne seminaras turėjo į šiuos klausimus atsakyti. Literatams bus apie ką pamąstyti. Na, o kol kas pasiaštrinkime plunksnas, išlaisvinkime kasdienybės rūpesčių prislėgtas mintis ir pirmyn į Parnasą!
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]