KAIP PELNOMĖS DUONA


Henrikas STUKAS

VISAS GYVENIMAS - PREKYBA


Viktoras BulkaitisŠokių vakaras. Ar trankiai pagrojus, smagiai pasišokus nesinori išgerti, ko nors užkąsti? LASS Kauno įmonėje rengiamų šokių vakarų metu prie atokiau stovinčio staliuko galima nebrangiai nusipirkti arbatos, kavos, gaivinamųjų gėrimų, sumuštinių. Prie staliuko dviese: pagyvenusi moteris bei jaunas vyras. Šiedu pardavėjai - Viktoras Bulkaitis su motina. Šokių salėje jie neatsitiktinai: tai jų šeimyninio verslo dalis.
     Viktoras prekiauja jau ne pirmus metus. Jis turi įsisteigęs savo prekybos firmą "Cina", kasdien prekiauja nuosavame kioske, esančiame netoli Žemaičių plento ir Baltijos prospekto sankryžos, prieš pat "Statoilo" degalinę. Ant geltonai dažyto kioskelio kabo didžiulis plakatas "Žalgirio loto" - būtent tai ir yra silpnaregio prekybininko valda. Kioskas nedidelis. Jame dvi patalpos: vienoje sudėtos dėžės su gėrimais bei šaldiklis su ledais, kitoje, prekybos salėje, ant lentynų išdėliotos įvairiausios prekės - gaivinamieji gėrimai, sausainiai, šokoladai, saldainiai, saulėgrąžos, įvairios kramtomosios gumos, cigaretės. Čia galima nusipirkti ne tik maisto produktų, bet ir buitinių prekių. Kioskelyje vietos nedaug: dviese vos sutelpa.

Užpyko ant savęs
     Viktoro gyvenimas nėra lengvas: nuo mažens mato prastai. Tėvai negalėjo susitaikyti su sūnaus negale, vežiojo po įvairiausius gydytojus. Deja, gero regėjimo niekas nesugrąžino. Viktorui nepasisekė dvigubai: vaikystėje jis susirgo dar ir cukriniu diabetu. Atėjus laikui eiti į mokyklą, tėvai berniuką nuvežė į Vilniaus A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokyklą internatą. Vėl nesėkmė. Čia mokytis jo nepriėmė, priežastis - per geras regėjimas. Viktorui teko mokytis sveikųjų mokykloje. Jis lankė Kauno 26-ąją vidurinę mokyklą. Mokslas sekėsi neblogai. Vienas trukdis - nuolatinės mokinių patyčios.
     Silpnaregis prisimena: "Mane suprasdavo vienas kitas. Su tais vaikais draugaudavau. Kiti iš manęs šaipydavosi. Ne kartą buvau apspjaudytas, apstumdytas. Per darbų pamokas padaužos manimi pasinaudodavo: mokytojui liepus iš medžio išpjauti kokį nors gaminį, man nusisukus, jie sukeisdavo ruošinius. Gaudavau ne savo, o prastesnį gaminį. Vidurinėje mokykloje kontrolinių nerašiau. Nuo jų buvau atleistas." V. Bulkaitis 1986 metais baigė devynias klases. Viktoro tėvai dar vienerius metus samdė mokytoją. Deja, dešimtos klasės neįveikė.
     Baigęs "mokslus", jaunuolis nežinojo, ko griebtis. Laimei, jį sužavėjo kinologija. Viktoras savo augintinį Koli veislės šunį dresiravo. Reikėjo su šunimi ne tik sutarti, bet ir pažinti visą jo anatomiją. Jis reikiamai išdresiravo savo augintinį, ne vieną kartą su juo dalyvavo šunų parodose. Sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis šuo tapo nepakeičiamu draugu. Jo vardu ir firmą pavadino.
     1998 metais Viktorui prasidėjo naujas gyvenimas. Jį aplankė Kauno miesto socialinio ugdymo darbuotojai. Vaikiną pradėjo mokyti brailio rašto. Anksčiau Viktoras šiek tiek galėjo skaityti reginčiųjų raštu, tačiau, cukraligei progresuojant, akys temo. Dabar jam brailio raštas - vienintelis išsigelbėjimas. Jį išmoko per metus. Viktoras su brailio rašto knygomis nesiskiria. Tiesa, kol kas skaito sunkiai. V. Bulkaitis dalyvavo brailio rašto skaitovų konkurse. Ten užėmė antrąją vietą.

Užsispyrimas - verslo pamatas
     Vieną dieną Viktoras ryžosi gyventi kitaip: nutarė imtis verslo. Pasitaręs su namiškiais ėmėsi prekybos. Tuo metu prastas regėjimas dar netrukdė. Nuspręsti lengva, įvykdyti sunkiau. "Sveikieji mane pjudyte pjudė. Iš aplinkinių sulaukiau daug patyčių. Kur ten matyta: aklas nori atsidaryti savo prekybos firmą. Sukandęs dantis kentėjau. Pašaipūnams neatsikirsdavau, dariau tai, ką sumaniau. Negalvojau, kad bus taip sunku. Teko daug mėnesių mindyti įvairiausių žinybų slenksčius. Savo pasiekiau", - guodėsi silpnaregis prekybininkas.
     Bulkaičiams atidaryti prekybos kioską padėjo užsispyrimas bei atkaklumas. Jiems teko nemažai išbandymų. Ne vienas būtų palūžęs ir numojęs ranka. 1993 metais V. Bulkaitis įregistravo savo prekybos firmą "Cina". Šis žodis yra kilęs iš kinų kalbos. Reiškia - tekanti saulės šalis. "Turėjau ištikimą šunį Ciną. Nuvykęs registruoti firmos, turėjau sugalvoti vardą. Tai ne taip paprasta. Sąraše kokių tik firmų pavadinimų nebuvo. Reikėjo sugalvoti trumpą, bet skambų pavadinimą. Su mama ilgai delsėme, nežinojome, ką įrašyti firmos pavadinimo eilutėje. Staiga prisiminiau Ciną. Savo prekybos firmą pavadinau ištikimiausio draugo vardu", - džiaugėsi Viktoras.
     Užregistruoti prekybos firmą - pirmas žingsnis. Norint prekiauti reikia patalpų bei prekių. Bulkaičių šeima gyvena iš pensijų. Įregistravę firmą pradėjo taupyti. Taupė trejus metus. 1996 metais sutaupę reikiamą sumą, trūkstamus pinigus pasiskolinę pradėjo statyti prekybos kioską. Taupydami pinigus iš Kauno miesto statybos ir urbanistikos skyriaus gavo tipinio kioskelio projektą. Kioskelio statybos vietą savivaldybė leido pasirinkti. Viktoras statybas nutarė pradėti netoli namų. Dirbo patys. Meistrų neturėjo už ką samdyti. Po kelių mėnesių kioskelis buvo pastatytas. Deja, prekėms pirkti pinigų neliko. Teko laukti pensijų. Tėvams bei Viktorui gavus invalidumo pensijas, visa šeima draugiškai nuvažiavo į Kauno didmeninės prekybos bazes. Ten nupirko įvairiausių maisto produktų, gaivinamųjų gėrimų. Taip prasidėjo Bulkaičių šeimos verslas.
     Viktoras džiaugėsi. Pirkėjų netrūko. Tik spėk suktis. Deja, likimas pabandė dar kartą pasišaipyti iš silpnaregio. Viktoro motina prisiminė: "Pirmą kartą prekių nusipirkome už keturis šimtus litų. Pradėjome prekiauti. Po mėnesio mūsų kioskelį apvogė. Vagys išnešė viską. Ne tik pinigus, bet ir prekes. Teko laukti kitos pensijos. Gavę pinigų pradėjome viską iš naujo. Po mėnesio istorija pasikartojo. Ir vėl: trukt už vadžių ir iš pradžių. Trečią mėnesį taip pat apvogė. Kreipėmės į policiją. Ji nieko padėti negalėjo. Nutarėme išeities ieškotis patys. Pasitarę nusprendėme pasikeisdami kioskelyje budėti visą parą. Laimei, nuo tos dienos mūsų dar niekas neapvogė. Kioske tenka sėdėti ir naktį, ir dieną. Verslą pradėjome labai sunkiai. Mūsų kantrybė atsipirko."
     Palaipsniui prekybos verslas plėtėsi. Iš pradžių prekes pirkdavo patys. Vėliau užmezgė ryšius su firmomis. Jos pačios atveža įvairių prekių. Už jas iš karto mokėti nereikia. Viktoru pasitiki. Jis su keliomis firmomis yra pasirašęs sutartis. Už atvežtas prekes reikia atsiskaityti tik po dviejų savaičių. Kioske yra nemažas pasirinkimas. Čia galima nusipirkti keliolikos pavadinimų gaiviųjų gėrimų, nemažai rūšių sausainių bei šokoladų, net 40 rūšių cigarečių. Pasak Viktoro: "Skatinu lietuvišką prekę. Užsienyje gamintais maisto produktais, gėrimais stengiuosi neprekiauti. Muzikiniais terminais kalbant, kioskelyje yra prekių remiksas. Be maisto prekių parduodame buitines prekes: degtukus, tualetinį popierių, nosinaites, klijus."
     Prekiaudami maisto produktais, buitinėmis prekėmis Bulkaičiai didelio pelno neturi. Didelio antkainio neuždėsi - neleidžia konkurencija. Kioskelyje apsiperka vietiniai rajono gyventojai. Viktoras beveik visus pažįsta. Stengiasi pirkėjų neprarasti. Nuolat stebi, kokios prekės yra paklausios, o kokias perka rečiau. Didžiausias prekės antkainis 13-18 procentų. Rečiau perkamos prekės antkainis mažesnis: vos keli procentai. Šiemet vidutinė prekybos kiosko mėnesinė apyvarta - 4-5 tūkstančiai litų.
     "Prekybą galiu palyginti su jūros bangomis. Kartais sekasi neblogai. Buvau išsiėmęs patentą prekiauti alumi. Juo prekiavome kelerius metus. Dabar prekiauti sunkiau. Matyt, žmonės neturi pinigų. Teko atsisakyti alaus. Ypač sunki buvo šių metų pradžia. Reikėjo pirkti patentus, mokėti mokesčius. Dargi kasos aparatas. Vėl trūkstamų pinigų teko imti iš pensijų. Dabar lyg yra šioks toks pagyvėjimas. Aišku, su ankstesniais laikais nėra ko lyginti. Mums koją pakišo greta atidaryti dideli prekybos centrai", - sielojosi Viktoras Bulkaitis.
     Buhalterei samdyti neturi pinigų. Tad visą buhalteriją tvarkosi patys. Viktoro motina daug metų yra dirbusi prekyboje, tad tvarkant sutartis, sąskaitas, mokant mokesčius jai patirties nestinga.

Verslo perspektyvos
     Viktoras Bulkaitis neapsiriboja kukliu prekybos kioskeliu. Šalia įsigijo dar vieną. Deja, pastarasis kol kas neveikia. Prekybai sumažėjus neapsimoka dirbti dviejuose kioskuose. Silpnaregis tikisi išplėsti verslą: svajoja apie nuosavo prekybos paviljono atidarymą. Taip pat Kaune yra numatęs nusipirkti barą. Aišku, kol kas pinigų nėra, tačiau silpnaregis verslininkas rankų nenuleidžia. Jis ieško, iš kur pasiskolinti pinigų. V. Bulkaitis tikisi gauti paskolą iš užimtumo ir paramos verslui fondo M95. Kreipėsi ir į PHARE programą. Ten žadėjo pinigų paskolinti, reikėjo tik gauti Kauno miesto mero parašą. Tuometinis meras nepriėmė. Viktoras savo viltis sieja su naujuoju Kauno meru V. Šustausku. Jis jau užsirašęs į priėmimą. Iš Kauno miesto savivaldybės tikisi taip pat gauti paskolą. Gavęs paskolą silpnaregis verslininkas įsigytų mikroautobusiuką bei savo firmoje įsteigtų naujas darbo vietas žmonėms su negale.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]