JUBILIEJAI


Gražina SIDEREVIČIENĖ

DAINUOJA ADOMAS BAZEVIČIUS


"Dainuoja Adomas Bazevičius!"- šimtus kartų teko ištarti šiuos žodžius, vedant įvairaus muzikinio žanro koncertus. Ir visada, vos nuskambėjus pirmiesiems dainos žodžiams, salėje - mirtina tyla. Abejingų sodriam, lyriškam, kupinam gilaus jausmo ir muzikos pajautimo baritonui neteko sutikti. Besižavinčių Adomo balsu - šimtai. Netgi šiandien, kai gegutė jau iškukavo 60. Gimęs birželio 4 dieną, Adomas Bazevičius yra pažymėtas neramaus ir sudėtingo Dvynio ženklu. Ne kiekvienam motulė gamta skyrė tokį nelengvą, bet įdomų ir spalvingą gyvenimą. Dar kūdikystėje beveik netekęs regėjimo nuo nelemto, anuo metu ypač sunkiai gydomo meningito, Adomas neilgai džiaugėsi savo gimtosiomis Kėdainių apylinkėmis. Atsidūręs Kauno aklųjų ir silpnaregių mokykloje, laiko veltui neleido. Gabų muzikalų vaiką tuoj pat pastebėjo muzikos mokytojas Adolfas Majauskas, daugelio aklųjų muzikantų vadinamas Didžiuoju Mokytoju. J. Kairys, J. Dzidolikas, R. Milašauskas, St. Stasiulis ir daugelis kitų - tai vis Adolfo Majausko mokiniai. Adomą jis išmokė groti skudučiais, birbyne, klarnetu, saksofonu, akordeonu. Stebina ne tik instrumentų įvairovė, bet ir didžiulis Adomo noras, užsispyrimas išmokti gerai visus juos valdyti.
     Jubiliatas prisimena, kaip organizuojant Kaune įvairias dainų šventes, Algirdas Ločeris surinkdavo visus skudutininkus į vieną krūvą ir liepdavo lygiuotis į akluosius muzikantus, nes jie patys geriausi. Smagu buvo keliauti po repeticijų ir į mokyklą: eidami grodavo, kiek sveikata leido, o būriai smalsuolių, daugiausia vaikų, griūdavo iš paskos, lydėdavo iki pat namų. O kiek būta šaunių nutikimų grojant šokiams įvairiose Kauno vietose, kur aklieji muzikantai stebino ne tik gerai atliekama muzika, bet ir puikia orientacija.
     Bet neramiam vaikinui mokykla nusibodo. Troško savarankiškumo, laisvės. Taigi, baigęs dešimt klasių, tapo šepečių įvėrėju. Visa galva pasinėrė į meno saviveiklą. Dar besimokydamas mokykloje buvo aktyvus tuo metu žinomo visoje Lietuvoje Aldonos Baltramiejūnienės vadovaujamo Lėlių teatro aktorius. Teko suvaidinti ir plėšiką, smagiai traukiantį savo dainą. Paklausiusi, kaip dainuoja Adomas, mokytoja Aldona taip ir pasakė: "Tau reikia dainuoti, turi gerą balsą". Vaikinas nelabai norėjo tuo tikėti, bet, kai tam pritarė ir žinoma dainininkė Adelė Galaunienė, teko patikėti. Ji ir tapo pirmąja Adomo solinio dainavimo mokytoja. Lavino balsą, labai tikėjo, kad Adomas bus geras dainininkas. Kai neatsirasdavo vietos repeticijoms kombinate, vesdavosi į savo namus. Bet Adomui ir to buvo maža. Jis grojo klarnetu Aleksandro Rozės vadovaujamame pučiamųjų instrumentų orkestre, dainavo ir grojo saksofonu estradiniame orkestre, kuriam tuo metu vadovavo J. Kairys.
     O kur sportas, kuriame A. Bazevičius negalėjo atsispirti dar nuo mokyklos laikų. Mokykloje jis buvo renkamas sporto tarybos pirmininku, savo iniciatyva įkūrė sunkumų kilnojimo sekciją. Kombinate nutarė padaryti tą patį. Pasikvietė puikų trenerį Praną Majauską, kuris dešimtmečiams tapo aklųjų ir silpnaregių sportininkų draugu ir globėju. Taip prasidėjo štangos kilnojimo era. Didelis entuziastas buvo J. Burakovas, kuriam Adomas perdavė vadžias, o pats 1962 metais išvyko į Šiaulius.
     Čia laukė ne mažiau įdomus gyvenimas. Vadovavo kaimo kapelai, dirbo meno vadovu, įkūrė birbynių ansamblį. Dainavo ir grojo saksofonu estradiniame ansamblyje, prie kurio vairo buvo visoje Lietuvoje garsus muzikantas Teisutis Saldauskas. Smagiai traukė duetą su Nijole Ščiukaite - mat tuo metu ji dirbo LAD Šiaulių gamybinio mokymo kombinato bibliotekoje. Adomas labai nuoširdžiai prisimena savo bendravimą su J. Dzidoliku, kuris būdamas tikru kultūros žmogumi, labai palaikė mėgėjiškus kolektyvus ir suteikdavo visokeriopą pagalbą.
     Kaune įsikūrus profesionaliam pučiamųjų instrumentų orkestrui, A. Bazevičius 1972 metais jame jau ne tik grojo klarnetu bei saksofonu, bet ir dainavo. Vėliau tapo tik solistu. Vėl intensyvios dainavimo pamokos ir nepakartojama mokytoja - Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Stasė Rapalienė. Ji ne tik tobulino Adomo balsą, palaikė formą, bet ir atkakliai gynė neregius dainininkus nuo sustabarėjusios visuomenės nuomonės, kuri skambėjo maždaug taip: "Gal jie ir gerai dainuoja, bet rodyti scenoje ir dar skirti prizines vietas, kai trūksta judesio..." St. Rapalienė pasiekė savo: 1976 metais Adomas respublikiniame konkurse "Sidabriniai balsai" laimėjęs ketvirtąją vietą, 1981 m. pelnė antrąją, o 1986 m. buvo pripažintas absoliučiai geriausiu. Ir tai buvo ne vienintelė jo sėkmė. Sąjunginiame televizijos konkurse "Draugė daina" Adomas Bazevičius jau buvo tapęs diplomantu. Be to, jis dar dainavo R. Budrionytės-Šišmanian vadovaujamame vyrų vokaliniame ansamblyje, savo profesionaliais pasirodymais ne kartą garsinusiam kultūros namų vardą Kauno miesto ir respublikiniuose konkursuose.
     Prisimenu dar vieną neeilinį įvykį iš to meto kultūrinio gyvenimo. Kultūros namuose buvo surengtas poezijos ir muzikos vakaras, kuriame dalyvavo Kauno dramos teatro aktorė Rūta Staliliūnaitė ir dainininkas Adomas Bazevičius. Renginys buvo stulbinanti šventė sielai, bet visų svarbiausi garsios aktorės ištarti žodžiai, Adomui padainavus Toreodoro kupletus iš Bize operos "Karmen": "O jeigu jis matytų! Pranoktų visus mano girdėtus Kauno muzikinio teatro solistus. Ir dainuotų teatre."
     LASS centro valdybos prezidiumas įvertino Adomo Bazevičiaus nuopelnus ir indėlį į meninę aklųjų kūrybą - paskyrė Meno premiją.
     Adomo Bazevičiaus įdainuotos arijos, harmonizuotos lietuvių liaudies dainos skamba per valstybinį radiją. Įrašai, akompanuojant LAD profesionaliam pučiamųjų instrumentų orkestrui ir garsiai koncertmeisterei Ligijai Richterytei-Janulevičienei, liks istorijai ir ilgus dešimtmečius jaudins bei žavės radijo klausytojus.
     Taip, tai buvo. Labai gražūs, kartais intriguojantys prisiminimai. O kaip gyvena jubiliatas šiandien? Ką veikia, kuo džiaugiasi? Yra toks šokiams grojantis retro stiliaus ansamblis "Nepamirštamos melodijos". Ten dainuoja ir groja Adomas. Kai reikia pagalbos, talkina jaunesniems. A. Lenkšos vadovaujamame ansamblyje "Meniu", švenčiant kultūros namų estradinio kolektyvo 40-metį, skambėjo ne tik Adomo saksofonas, bet ir jo balsas.
     Artimai su A. Bazevičium bendraujanti O. Matusevičiūtė sako:"Ištvermės ir skaidrumo gal kiek ir trūksta, bet Adomo balsas lygus, jaunas, visuose registruose skambantis vienodai. Jam esu dėkinga už tai, kad pati dainuoju. Tai jis mane paskatino, padrąsino, įkvėpė pasitikėjimo. Kaip žmogus, gimęs po Dvynio ženklu, kartais gali būti prieštaringas: čia kantrus, čia įžeidus."
     Daugeliui meno žmonių būdingas pavydo jausmas. Adomas jo neturi. Greitas kiekvieną pagirti, bet ne peikti. Atviras, tiesus, geranoriškas. Nuo jaunystės prisiekęs žvejys, gamtos vaikas.
     Ir šiandien su žmona Elyte vos ne kasdien sukaria 5-10 kilometrų. Ąžuolynas, Panemunės šilas ir kitos gražios Kauno vietelės. Nelengva būtų Adomui be Elytės - stiprios, ištvermingos žemaitės, visada žinančios, ką ir kaip daryti. Geros žmonos, puikios motinos, dar šaunesnės močiutės. Kai būna labai sunku - Elytė tarsi uola, į kurią visada atsiremi.
     Ir sportas padeda jėgas palaikyti. Buvęs nebuvęs Adomas jau skuba pas J. Burakovą, štangą pakilnoja, veteranų varžybose dalyvauja.
     Džiaugiasi neatsidžiaugia jubiliatas, kad aklieji ir silpnaregiai visais laikais turėjo ir turi daug gerų draugų ir mokytojų. Artimi ryšiai ir šiandien sieja su buvusiu treneriu P. Majausku, mokytoju B. Ibensku.
     Tebūnie taip visada. Ilgų kūrybingų, o, svarbiausia, dainingų metų, mielas Adomai!
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]