Valentinas ČYŽASDUONOS NEUŽSIDIRBU, BET ŽIEMĄ NEŠĄLU
Kiekvieno praėjusių, o ir šių metų mūsiškio žurnalo numerio laukiu su jauduliu - mat čia randu pasakojimų, kaip mano likimo broliai pelnosi duoną. Skaitau, didžiuojuosi ir tuo pat metu atkaliai suku galvą - kuo gi galėčiau padėti pats sau, nes iš gėlių krepšelių pynimo dar atgimimo pradžioje, neatlaikius profesionalų konkurencijos, išėjo šnipštas. Kelerius metus nuo aušros ligi sutemos gimtojo rajono kaimuose mojuodamas masyviu kirviu, kartą ir visiems laikams supratau: tai pavojingas žaidimas ne tik mano regėjimo likučiui, bet ir sveikatai. Per tuos intensyvaus triūso metus mano mintys buvo kaip niekada laisvos, tad vaizduotėje modeliavau dešimtis savosios ateities variantų. Tačiau šeimą užgriuvusios nelaimės ir sunkumai privertė mane mesti savas fantazijas, nusileisti nuodėmingon žemelėn ir pagalvoti, kaip apsirūpinti kuru, nes dažnai kūrenama viryklė ir krosnis be vargo suryja keliolika kietmetrių malkų. Mano dėmesį patraukė potvynio paplauti ir gimtojon Mituvon suvirtę klevų, skroblų ir ievų kamienai su visai padoriomis šakomis - beliko imtis darbo. Prie jų, plušėdamas čia dvirankiu, čia vienarankiu pjūklu, praleidau geroką vasaros dalį. Bene didžiausias mano kankintojas buvo pasiutęs karštis. Varginantis buvo ir šitos medienos gabenimas į namus - iki jų reikėdavo sukarti ne mažiau kaip puskilometrį. Pečius slėgdavo sunkios pliauskos, pritrūkdavo kvapo, pajusdavau, kad ne tuo ritmu kala širdis. Drėbdavau žemėn tą savo nešulį ir minutę kitą dusteldavau, o tada vėl pirmyn. Užtat nešalome praėjusią žiemą, nešalsime, tikiuosi, ir ateinančią, tik kad sveikata neišduotų.
Prisimenu mus aplankiusį viesulą "Anatolijų" - girdėjau kalbant apie jo padarytus milijoninius nuostolius. Tikiu, nes teko darbuotis pačiame jo šėlsme, šalimais namų dunksančiame parke. Nejaukaus tai būta meto, bet pavėluosi - rasi vien žabus šluotražiui, nes tokių "bagočių" mūsų miestuke, kuriame baigėsi pasibaigė bet kokia gamyba, ne vienas ir ne dešimt. Dar ir dabar darbuojuosi prie klevų ar pušų išvartų bei luženų, tik jau anapus Mituvos besidriekiančiame šilelyje. O skubina mane ne tik varžovai, bet ir palankus darbui oras, aplinka - mat labiausiai bijau sulaukti vasaros karščių ir jaunuolyno ūglių, bent man niekuo nesiskiriančių nuo aplinkos, - kaip tiktai nuo jų labiausiai kenčia mano akelės.
Ir vis dėlto didžiausią laiko dalį praleidžiu minėtame parke. Čia gausu maždaug dviejų trijų pirštų storumo sakingų maumedžio šakų - ko ne malka viryklei? Tik visa bėda, kad jų spalva bent man niekuo nesiskiria nuo pernykštės žolės ir lapų kilimo spalvos. Tad skersai išilgai matuodamas parką, lyg ieškodamas vakarykštės dienos, čiuopiu jas kojomis ir malkų kupeta po truputį auga.
Kas pažįsta mane, nors niekuo padėti negali, tačiau supranta. O kitiems aš mažų mažiausia keistuolis, o tiesiai šviesiai šnekant - prietranka.
