SURADUSI SAVO KELIĄ
Kiekvieno žmogaus gyvenimas - atskira neparašyta knyga, atskiras neįspėtas likimas. Esame įsviesti į šį pasaulį ne savo valia ir ne savo noru, pradeda tą knygą už mus rašyti irgi kažkas kitas, o tęsti ir baigti turime patys.
Jūratės Jovaišaitės gyvenimo knygą jos gimdytojai pradėjo rašyti lygiai prieš ketvirtį amžiaus. Tačiau rašė labai neilgai - šeimoje mergaitė gyveno tik iki trejų metų, nes abu tėvai buvo geriantys. Nuo trejų metų ji augo A. Jonyno mokyklos vaikų darželyje. Čia ir praėjo visa ankstyvoji vaikystė. Mokyklą pradėjo lankyti 1982 m. ir, kaip pati prisipažįsta, buvo stipriai išdykusi. "Pradinėse klasėse dar ne taip labai išdykaudavome, o paskui mokytojams iškrėsdavome net gana piktų pokštų." Tiek dėl savo elgesio, tiek dėl pažymių Jūratė nebuvo tarp pavyzdingųjų ir gerųjų mokinių: vertinant daugeliui vyresniųjų gerai suprantama penkiabale sistema, jos vidurkis dažniausiai būdavo šiek tiek daugiau nei trys.
Pati Jūratė dabar jau tiksliai neprisimena kada, gal septintoje ar aštuntoje klasėje, prasidėjo tikybos pamokos. Prasidėjo ir iš karto sudomino. Jūratė neslepia, kad didžiausias yra čia tikybos mokytojos A. Andzevičiūtės nuopelnas.
"Nežinau, kaip atsitiko, bet ji rado raktą į mano širdį. Priėjau pirmosios komunijos, pasikrikštijau. Mane labai domino Senojo Testamento įvykiai, žmonijos išganymo istorija. Kartą įsidrąsinau, užėjau pas savo tikybos mokytoją ir sakau: "Labai norėčiau paskaityti Senąjį Testamentą, tačiau nežinau, kur jį gauti". Mokytoja pažadėjo padėti ir kartu pasiūlė lankyti katechetų kursus, kaip tik tuo metu pradėjusius veikti prie Šv. Kazimiero bažnyčios. Iš visų dalyvių buvau pati jauniausia - nežinau, kodėl mane priėmė, tikriausiai todėl, kad mokytoja labai prašė. Katechetų kursai vykdavo kartą per savaitę, penktadieniais, šiokia tokia pramoga būdavo pati galimybė ištrūkti iš mokyklos, susitikti su naujais žmonėmis. Priešingai nei mokykloje, katechetų kursuose gaudavau beveik vienus dešimtukus."
Jūratė kartu su A. Jonyno mokyklos diplomu gavo ir dar vieną - katechetų kursų baigimo diplomą. Baigusi mokyklą, metus dirbo vaikų darželyje auklėtoja. Bedirbdama suprato, kad jai pačiai trūksta pedagogikos, psichologijos žinių. Pasvajodavo, kad reikėtų mokytis toliau, bet vidurinės mokyklos vidurkis buvo prastokas, ir tai žlugdydavo bet kokias viltis. Visai netikėtai paaiškėjo, kad Jūratei gali padėti katechetų kursų baigimo diplomas. Šitaip J. Jovaišaitė 1997 m. įstojo į Vilniaus pedagoginį universitetą ir pradėjo studijuoti tikybą.
GYVENTI KRIKŠČIONIŠKOMIS VERTYBĖMIS
Tarybiniais laikais viskas, kas artimiau susiję su tikėjimu, jo tiesomis, buvo uždara, atitolinta, net draudžiama, o kartu ir paslaptinga, nes juk uždraustas vaisius visada skanesnis ir saldesnis. Tikybos studijos nėra nei uždaros, nei kaip kitaip ypatingos. Vis dėlto tai gana nauja specialybė, o ir mūsų, neregių, dar menkai prisijaukinta, tad ir prašosi įdėmesnio žvilgsnio. "Tikyba kilusi iš tikėjimo. Kadangi Lietuva yra katalikiškas kraštas, tai ir mes turėsime skelbti katalikų tikėjimo tiesas. Esame rengiami tikybos ir kartu dorinio ugdymo mokytojais. Formaliai žiūrint, tikybą studijuoti gali kiekvienas - ir tikintis, ir netikintis. Tačiau praktika rodo ką kita - norint studijuoti tikybą, reikia pačiam būti tikinčiam. Buvo žmonių, kurie atėjo su nuostata: "Ai, čia visi durniai, pastudijuosiu ir pereisiu kur nors kitur". Tiems nieko neišėjo. Jeigu tuo dalyku netiki, jeigu esi prieš - tave kiekviena diena laužo, nes kasdien sužinai kažką nauja, kažką, kas tau nepriimtina. Neteisinga vis dar paplitusi nuomonė, kad tikybą studijuoja vien tik merginos. Yra ir vaikinų: ateina iš kunigų seminarijų, iš kitų aukštųjų ar aukštesniųjų mokyklų. Nežinau, kaip kitur, tačiau pas mus labai geri santykiai tarp studentų ir dėstytojų: jeigu kas neaišku, galima nė kiek nesivaržant išsiaiškinti po paskaitos ar kur nors susitikus kavinėje. Mums dėsto kunigai, vienuoliai - ir lietuviai, ir atvykę iš užsienio - Italijos, Amerikos. Per ketverius metus išklausėme moralinės, dogminės, fundamentinės, pastoracinės teologijos kursus, studijavome Šv. Raštą."
Jūratės studijos artėja į pabaigą. Dar daugių daugiausia du mėnesiai - ir ji gaus diplomą. Klausimas apie tai, ką ketina veikti baigusi universitetą, virto nedidele diskusija apie mūsų pasitikėjimą Dievu ir mūsų puikybę.
- Ką Dievas duos, tą ir dirbsiu. Aš nesu prisirišusi prie Vilniaus, nebijau iš jo išvažiuoti. Galiu dirbti mokykloje, yra parapijų veikla.
- Vis dėlto manyčiau, kad ne visai teisinga užkrauti Dievui tai, ką galime išspręsti patys. Yra mąstytojų, sakysime, F. Nyčė, ankstyvasis A. Kamiu, teigusių, kad krikščionys pernelyg dažnai Dievui užkrauna tai, ką turi atlikti patys ir šitaip silpnina savo atsakomybę už šį pasaulį. Vieniems Dievas padės išspręsti piniginius reikalus, kitiems - susirasti darbą. Išeitų, kad žmogui daryti lyg ir nieko nereikia?
- Čia yra du kraštutinumai: vienas - nieko neveikti ir visą atsakomybę užkrauti Dievui, antras - kai visą atsakomybę užkraunu sau pats šitaip atsistodamas į Dievo vietą. Neteisinga nei viena, nei kita pozicija. Pirmoji nuostata skatina neveiklumą ir visišką pasyvumą, antroji - stumia į puikybės nuodėmę, nes žmogus, sakydamas, kad viską gali pats, atsistoja į Dievo vietą. Aš stengiuosi, dirbu, išnaudoju tai, ką man duoda gyvenimas, ir kartu žinau, kad, jeigu Dievas nepadės, viskas bus veltui. Dievą mes vis dar suprantame labai žmogiškai. Jeigu, sakysime, aš kalbu su kuo nors kitu, vadinasi, negaliu nieko daugiau daryti. Saulė yra viena, bet apšviečia visą žemę ir kiekvieną žmogų asmeniškai. Kažkas panašaus yra ir su Dievu, todėl jis irgi gali išklausyti kiekvieną žmogų asmeniškai.
ŠVIESĄ GALIME NEŠTI VISI
Matyt, kiekvieno mūsų gyvenime esama patirties, apie kurią garsiai nekalbame, neafišuojame, nenešame iškėlę tarsi kokios vėliavos. Tai autentiškiausia patirtis ir todėl kitiems dažniausiai nesuprantama. Šiek tiek nerimavau, kad klausimas apie vienuolyną Jūratei gal nebus visai malonus ar bent toks, į kurį ji viešai atsakinėtų, tačiau būgštavimai nepasitvirtino - Jūratė iš to nedarė jokios paslapties.
"Tas vienuolynas vadinasi "Dievo apvaizdos" ir yra įsikūręs virš Šv. Jokūbo ligoninės. Jame išbuvau pusantrų metų. Jeigu būčiau išbuvusi dar kelerius metus, būčiau davusi amžinuosius įžadus. Tačiau įvyko, matyt, kas ir turėjo įvykti. Pajutau, kad darosi vis sunkiau ir sunkiau visa tai pakelti. Žmogus, stojantis į vienuolyną, turi pereiti kelis etapus - kandidatas, postulantas, novicijus. Noviciatas būna atviras ir uždaras. Tada duodami pirmieji, antrieji, tretieji, o po jų - amžinieji įžadai. Būdama kandidate, aš galiu nakvoti vienuolyne arba nenakvoti, eiti į pamaldas arba neiti. Postulantė jau turi laikytis kai kurių vienuolyno gyvenimo taisyklių. Noviciato metu žmogus ruošiamas bendruomeniniam gyvenimui. Noviciatas būna atviras ir uždaras. Aš pati buvau priėjusi ligi uždaro noviciato. Natūralu, kad prieš kiekvieną svarbesnį žingsnį žmogus jaučia baimę ir nerimą. Neįstengiau Dievui paaukoti visos savęs. Vien tik celė, koplytėlė - aš esu bendraujantis žmogus ir šitaip apsiriboti man labai sunku. Kelias neuždarytas, panorėjusi galiu grįžti. Per tuos metus supratau vieną tiesą: šviesą galime nešti visi, net ir pasauliečiai."
Jūratės įsitikinimu, savąjį "aš" žmogus turi mokėti peržengti ir vienuolynas galėtų būti geriausias tokio peržengimo pavyzdys, tačiau laužyti savęs negalima net čia. "Nesunkiai galima pamatyti, kuri seselė į vienuolyną atėjo natūraliai, vedama pašaukimo, o kuri savyje kažką sulaužė ar perlaužė. Žmogus, atėjęs į vienuolyną savęs nelaužydamas, dažniausiai gyvena Dievo meile, o tas, kuris savyje kažką sulaužė ar užslopino, - Dievo baime. Dabartinis jaunimas pasiilgęs meilės ir šilumos, tad pernelyg akcentuojant Dievo baimę, jį galima nuo Bažnyčios tik atstumti."
Anglų rašytojas R. Kiplingas šio šimtmečio pradžioje teigė, kad egzistuoja neperžengiama bedugnė tarp Rytų ir Vakarų kultūrų, tarp žmonių, gyvenančių šiose kultūrose, mentaliteto. Jaunoji pašnekovė prakalbo apie dar vieną bedugnę, skiriančią tikėjimą nuo netikėjimo. Gerai paieškoję, rastume, matyt, ir daugiau visokių bedugnių, prarajų ir tarpeklių, skiriančių žmogų nuo žmogaus. Perspektyva, sutikime, ne itin džiuginanti! Tai kur tada išeitis? Tą išeitį, manytume, įvardijo pati pašnekovė - šviesą galime nešti visi! Tai gal tada ir neškime pernelyg nesureikšmindami tiek savo pačių, tiek ir kaimyno deklaruojamų tiesų, išpažįstamų dogmų ir aksiomų. Gal tas šviesos nešimas ir taps mūsų jungtimi, susikalbėjimo kodu.Kalbėjosi Alvydas VALENTA
