LASS RAJONŲ ORGANIZACIJOSE


Aurelija MYKOLAITYTĖ

KAI REIKIA - TAI IR IŠ KIRVIO SRIUBĄ


Stasė MažuolienėŠį kartą "Mūsų žodis" jus kviečia paviešėti Švenčionyse, mažame Lietuvos mieste, kur gyvena įvairių tautybių žmonės - lietuvių, lenkų, baltarusių... Šio krašto akliesiems vadovauja Stasė Mažuolienė, su visais kuo puikiausiai susikalbanti ir vienodai besirūpinanti. LASS Švenčionių rajono taryboje ji dirba nuo jaunumės, 1973 metų. Iš pradžių sekretoriavo. 1982 spalio mėn. buvo išrinkta pirmininke.
    
Kam reikalinga aklųjų sąjunga?
     Tokį klausimą užduoda dabar ne vienas žmogus: darbo nėra, paramos irgi, galima sakyti, jokios, ateity taip pat prošvaisčių nematyti. Kiekvienas paliktas likimo valiai: kaip kas išmano, tas taip tvarkosi. Pirmininkė visiems nusivylusiems organizacijos veikla atsako: "Sąjunga reikalinga, kad mes vieni kitus palaikytume, kad gyventume".
     Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: staiga, per savaitę apako jaunas vaikinas. Nežino, ką daryti toliau, kur rasti pagalbos: tėvai mirę, vienintelė sesuo - invalidė. Atėjęs į savivaldybę teiraujasi: "Ieškau, kur eina visi akli". S. Mažuolienė su juo pasikalbėjo, sutarė kartu vykti į Vilnių, į Santariškes. Ten jam buvo padaryta operacija, po kurios vaikinas pradėjo matyti. Pagelbėjo ir apsilankymas LASUC socialinio ugdymo skyriuje: atsitiesė, susirado panašaus likimo draugą. Grįžęs į Švenčionis padėkojo pirmininkei, sakė: "Jeigu ne jūs, aš būčiau pasmerktas mirti". Dabar vaikinas ieškosi darbo, kadangi invalidumo pensija, skiriama jam, labai maža - 126 litai. Deja, įstatymai, kuriuose numatyta finansuoti iš biudžeto invalidų darbo vietas, gyvenime realiai neveikia - turbūt praeis dar nemažai laiko, kol akliesiems ir silpnaregiams pagaliau bus galima pasinaudoti priimtu geru įstatymu.
     Pirmininkė pastebėjo, kad ypač svarbu kuo greičiau pasirūpinti naujai apakusiais: žmogus, gavęs regėjimo invalidumą, nenori nei gyventi, nei bendrauti, užsidaro savy. Čia į pagalbą turėtų ateiti gydytojai, MSEK (Medicininės socialinės ekspertizės komisija) - jie pirmieji susiduria su turinčiu regėjimo negalią. S. Mažuolienės nuomone, skeptiškas medikų požiūris į aklųjų organizaciją pamažu keičiasi: bendraudami pamato, kad tiek vienų, tiek kitų tikslas bendras - padėti atsitiesti, sustiprėti. Kol kas Švenčionių rajone nėra nei psichologo, nei reabilitatoriaus, galinčių suteikti kvalifikuotą pagalbą, bet kai tik sužinoma apie tokį žmogų - iš medikų, iš kaimynų, iš mokytojų - jis jau nėra užmirštas: su juo pasikalba pirmininkė, jis siunčiamas į LASUC socialinio ugdymo skyrių, jam atsiranda proga susipažinti su panašaus likimo žmonėmis, nesijausti vienam ir vienišam.
    
Svarbu keisti visuomenės požiūrį
     S. Mažuolienė planuoja Švenčionių rajone organizuoti seminarus savivaldybių, įvairių įstaigų darbuotojams, kaip elgtis su aklu žmogumi. Pasak pirmininkės, neretai pasikliaujama įvairiais, nieko bendro su tikrove neturinčiais vaizdiniais ir jais vadovaujamasi. Štai visai neseniai vienas berniukas, turintis regėjimo negalią, buvo priimtas į specializuotą darželį "Gandriukas", kuris skirtas vaikams su psichine negalia. Pirmininkė sužinojo apie tą vaiką ir tiesiog "ištraukė" iš ten. Dabar jis yra LASUC ikimokyklinio ugdymo skyriaus paruošiamojoj grupėj, rudenį pradės lankyti mokyklą. Vilniuje atsidūręs berniukas atsitiesė po pusmečio: Švenčionių rajono laikraščio korespondentė, apsilankiusi LASUC, negalėjo pažinti jo. Koks būtų vaiko likimas, jeigu ir toliau berniuką būtų laikę jam nepritaikytoje aplinkoje?
     Deja, kaip pastebi pirmininkė, požiūris į akluosius kažkoks keistas: netgi specialiai organizavo ekskursiją į A. Jonyno mokyklą švietimo skyriaus darbuotojams, kad patys pamatytų ir suprastų tokios mokyklos svarbą. Kol buvo mokyklos nematę, įsivaizdavo ją esant kone kaip psichoneurologinį internatą. Paskui net stebėjosi, kad aklieji taip rūpinasi savo žmonėmis, kad čia dirba geri specialistai, kad vaikų regėjimą tikrina ir tėvus konsultuoja docentė Julija Vidutė Arčiulienė...
     S. Mažuolienė tiki, kad visuomenės požiūrį į akluosius, jų organizaciją galima pakeisti: čia gelbsti rajoninis laikraštis "Žeimenos krantai", spausdinantis ištraukas iš knygelės "Neregys tavo kelyje", bendradarbiaujama su Vilniaus technikos universitetu, ruošiančiu vairuotojus, žmonės kviečiami į Baltosios lazdelės dienos minėjimus. Kad verta aiškinti apie akluosius, paliudija dar ir tai, jog žmonių, kurie savo giminėje, šeimoje turi aklą žmogų, supratimas visai kitoks: daug greičiau jie suskuba į pagalbą, padeda materialiai. Štai pernai trys telefonai akliesiems buvo įvesti be eilės, kadangi už tai atsakingas žmogus iš savo patirties žino, kad telefonas regėjimo negalią turinčiam - kone vienintelis bendravimo šaltinis. Taigi pažįstant aklus žmones, žinant jų bėdas požiūris kinta. Gerų, užkrečiančių pavyzdžių jau yra: pirmininkė džiaugiasi individualios įmonės savininko Jurijaus Silašino parama: nors jam ir nepriklauso, bet, esant bėdai, autobusu regėjimo invalidus veža nemokamai ir į Vilnių. Jis pats sako: "Aš šiandien matau, o rytoj nežinau, kaip bus". Pažadėjo, kai reikės, visada pagelbėti.
    
Atsitiesti padeda darbas ir knyga
     Pasak pirmininkės, tarp aklųjų yra ir išgeriančių, ir patriukšmaujančių... Bet žmonės geria iš nevilties. Visai neseniai S. Mažuolienei teko šnekėtis su vienu švenčioniškiu. Sako: "Kas man belieka daryti: diena ar naktis - tas pats. Išeiti aš niekur negaliu, matyti - nematau, vienam sėdėti atsibosta. Štai ateina draugas, butelį pasistatom, sugeriam, kiek man čia reikia..." Tikriausiai taip gyvena ne vienas LASS narys: darbo nėra, o laiką kaip nors prastumti reikia. Iš čia ir visos ligos, bėdos, vargai.
     Kad tokios nevilties būtų kuo mažiau, pirmininkė sugalvojo prieš penkerius metus šiokį tokį užimtumą visiems invalidams, turintiems tiek regėjimo, tiek kitokias negalias. Iškart po Naujųjų metų susiskambina su paukštynu, užsirašo eilėn, o balandžio mėnesį važiuoja ir parsiveža viščiukų. Iš paukštynų pirkti jie būna ir pigesni, ir stipresni - mažiau nugaišta. Norintiems auginti vištas net ir pačiuose Švenčionyse ne kažin kokia bėda: žolės patvoriuose pilna, be to, gali šerti maisto atliekom. Taip žmonės visą vasarą turi, ką veikti, o susitikę - apie ką kalbėtis: pasišneka, kaip viščiukai auga, kaip vištos deda, kodėl negirdėti gaidžio giedant... Šiais metais viščiukams parvežti netgi transportas nemokamai bus gautas iš savivaldybės - tai kaip paslauga į namus. "Šitaip mes sudarom sąlygas žmogui pačiam tvarkytis, - sakė pirmininkė, - galbūt turėdamas šiokį tokį savo interesą jis mažiau lakstys pas gydytojus..."
     Kita paguoda žmonėms - knygos. Mėgiamos jos tiek jaunų, tiek senų. Labai daug skaito viena aštuoniasdešimtmetė močiutė, turinti ne tik rėgėjimo, bet ir kitų negalių, - negalėdama niekuo daugiau užsiimti, ji mielai bendrauja su knyga. Perskaitytas knygas žmonės tarpusavy neretai aptaria, rekomenduoja vieni kitiems. Pasak pirmininkės: "Jei vienas iš Pabradės atvažiavo ir parsivežė knygų - ten jas visi perskaitė". Knygų ateina patys, o negalintiems pasiimti jos išvežiojamos savivaldybės transportu. Pirmininkė džiaugiasi Švenčionių rajono vicemerės Anos Jurkevič parama: iš Lenkijos vaikams ji parvežė įgarsintų knygų ir padovanojo bibliotekai, žadėjo remti ir ateityje.

* * *

     Štai tiek iš viešnagės Švenčionyse. Savivaldybė šio rajono akliesiems gelbsti ne per daugiausiai - nors programos rašomos, bet pinigų LASS rajono taryba negauna. Paguoda vien tik ta, kad įsikūrę pačiame miesto centre, savivaldybės pastate, nereikia mokėti už patalpas ir komunalinius patarnavimus. Tačiau LASS rajono organizacijos tarybos pirmininkė S. Mažuolienė, net ir nesulaukdama paramos, dirba, nenuleidžia rankų. Jos žodžiais tariant: "Kai reikia, tai ir iš kirvio sriubą išverdi".
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]