Audronė JOZĖNAITĖPRADEDAME AKTYVIAU BENDRADARBIAUTI SU ŠVEDIJOS AKLŲJŲ SĄJUNGA
Pirmieji artimesni Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos ryšiai su Skandinavijos aklųjų organizacijomis užsimezgė prieš dešimtmetį, kai Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija, žengė pirmuosius savarankiškus žingsnius. Nuo to laiko prabėgo ne vienas pavasaris, o aktyvesnio bendradarbiavimo vis nebuvo. Žinoma, buvo pasikeista oficialiomis delegacijomis, su skandinavų kolegomis susitikdavome Europos ir Pasaulio aklųjų sąjungos renginiuose. Bet per šį dešimtmetį LASS nevykdė nė vieno bendro projekto, nors siūlymų iš mūsų pusės būta ne vieno. Situacija ėmė keistis, kai vienas didžiausių Švedijos fondų, remiamas Švedijos vyriausybės, priėmė sprendimą pradėti bendradarbiausi su Baltijos šalimis (iki to laiko minėtas fondas dirbo tik su besivystančiomis trečio pasaulio šalimis). Tikriausiai čia derėtų pasakyti, kad nėra taip lengva dirbti su kitų šalių fondais. Jie paprastai turi savo prioritetų ir niekas negali pakreipti pinigų, skiriamų tam prioritetui, kita kryptimi. Be to, pinigai neskiriami materialiai bazei kurti ar priemonėms įsigyti. Ne kartą teko girdėti, kad mes nesame lengvi partneriai, nes žinom, ko norim, turim pakankamai informacijos ir turime sukaupę nemažai patirties.
Minėto fondo prioritetai du: jaunimas ir moterys.
Pernai rudenį LASS lankėsi Švedijos aklųjų sąjungos pirmininkas L. Nolte, antrasis pavaduotojas P. A. Krenz, užsienio programų koordinatorė K. Nordstrom bei Karlmaro regiono aklųjų organizacijos pirmininkas E. Carlchamn. Jau tuokart buvo sutarta, kad švedai finansuos seminarą mokytojams, dirbantiems su aklais silpnaregiais vaikais bei jaunimu profesinio orientavimo ir parengimo srity. Prieš tai keletas specialistų buvo pakviesti apsilankyti Švedijoje ir pažiūrėti, kaip vyksta profesinis mokymas kitapus Baltijos jūros. Į šią pažintinę kelionę išvyko LASUC direktorė Angelė Daujotienė, LASUC direktoriaus pavaduotojas profesiniam ugdymui Juozas Daunaravičius, Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos profesinio mokymo skyriaus viršininkas Algirdas Pauliukonis ir Audronė Jozėnaitė. Švedija mums yra unikali tuo, kad žmonių su negalia integracijos srityje pažengusi toliausiai. Visoje šalyje yra tik 5 regioninės mokyklos kurtiesiems ir 3 nacionalinės specialios mokyklos vaikams su keliomis negaliomis. Viena iš jų - mokykla akliems kurtiems ir akliems, turintiems labai didelių mokymosi problemų. Profesinis jaunų žmonių su negalia mokymas taip pat vyksta integruotai, o kadangi profilinis mokymas Švedijoje egzistuoja jau senokai, tai ir profesinis ugdymas prasideda anksčiau. Švedijoje nėra nė vienos profesinio parengimo įstaigos akliesiems, kokias turi kitos Vakarų Europos ar Skandinavijos šalys. Į mūsų klausimą, kokios specialybės prieinamos akliesiems ir silpnaregiams, neteko nieko konkretaus išgirsti. Švedai atsako, kad vos ne visos. Bet dažniausiai renkamasi mums gerai pažįstama masažuotojo, mokytojo, įstaigų darbuotojo, kompiuterininko specialybė. Švedai iš tiesų išvardijo daug darbų, kuriuos dirba akli ir silpnaregiai, nors, kita vertus, koks gali būti įvertinimas, jei nėra statistikos, kiek aklųjų apskritai dirba.
Viešėdami Švedijoje turėjome galimybę savo akimis pamatyti, kaip vyksta vaikų su negalia integracija. Lankėmės didelėje, apie tūkstantį mokinių turinčioje gimnazijoje, kurioje yra 13 profilių. Gimnazijoje mokiniai mokosi trejus metus. Šiais metais mokosi 3 mokiniai su negalia. Vienas iš jų Danas - vežimėlyje sėdintis, stiprią regėjimo negalią turintis paauglys. Kiekvieną rytą į mokyklą jį atveža motina, o mokykloje pasitinka mokytojas, kuris dirba tik su juo visą darbo dieną. Danas mokosi švedų, anglų ir vokiečių kalbų, keleto kitų privalomų disciplinų bei kompiuterijos. Jis nepasirinkęs jokio profilio kaip visi kiti gimnazijos mokiniai, bet dirba pagal individualią programą. Turi puikiai įrengtą vien tik jam skirtą klasę, liftą bei specialiai vežymėlyje sėdintiems žmonėms pritaikytą tualetą. Už visa tai sumokėjo vietinė miestelio valdžia. Atrodo, kad Danas turi viską, išskyrus draugus. Ir čia yra silpniausia gražios integracijos idėjos pusė, nes paauglys visą laiką būna vienas su mokytoju ir tik labai retai nuvežamas į bendras pamokas. Taip, jis yra vežamas valgyti į bendrą valgyklą, bet sėdi atskirai su mokytoju, yra matomas, bet kartu ir atskirtas, nes gimnazijos mokiniai jo nepriima į savo būrį, ir apie jokius socialinius įgūdžius, kurie taip pabrėžiami norint įsidarbinti, nešnekama. Mums nepavyko išsiaiškinti, kokio darbo Danas gali tikėtis ateity, nors valstybė jo asmenybei ugdyti skirs labai daug lėšų. Šioje turtingoje šalyje vietos, dėmesio, humaniškumo užtenka visiems. Neverta tikriausiai minėti, kad vaikai su negalia yra aprūpinti visomis reikiamomis pagalbinėmis priemonėmis bei specialistų pagalba.
Teko pabendrauti ir su silpnarege mergaite, pasirinkusia labai neįprastą silpnaregiams profesiją. Matilda, kuri mato nuo vaikystės 15 proc., pamišusi dėl arklių ir šiuo metu lanko gimnaziją, kur gali išmokti arklių priežiūros. Matilda yra puiki jojikė, laimėjusi daug prizų. Nėra taip lengva tėvams ir mokytojams sudaryti geras salygas silpnai matančiai mergaitei saugiai jodinėti, bet ji pati sako, kad jai sekasi puikiai. Matilda prašė perduoti Lietuvos silpnaregiams, kad arklininkystė - puiki specialybė!
Dar daug galima būtų pasakoti apie švedų patirtį. Tikimasi, kad vasarą iš šios šalies atvykę specialistai pateiks mums daug naudingos ir įdomios patirties. Projektas tęsis dar bent porą metų. Manoma, kad 2001 metais bus organizuota vasaros stovykla Lietuvoje integruotai besimokantiems vaikams arba tiems jauniems žmonėms, kurie baigę mokslą neturi darbo ir turi labai mažai galimybių susitikti su kitais, pabendrauti, išsakyti savo problemas. Tokie renginiai yra labai populiarūs Švedijoje ir neabejojame, kad šioje srityje pasisemsime daug naujų, gerų idėjų.
