KAIP PELNOMĖS DUONĄ


Henrikas STUKAS

NIEKO NĖRA NEĮMANOMO


Ar gali neregys būti geras meistras? Klijuoti plyteles, taisyti čiaupus, tekinti, kasti šulinius, statyti šiltnamius bei sodo namelius ir dar atlikti daug kitokių darbų? Daugelis pasakytų - be reginčiojo pagalbos tai sunku arba net neįmanoma. Viskas įmanoma, tik reikia įveikti stereotipinį mąstymą. Tada neįmanomi darbai tampa kasdienine duona. Panašiai nutiko ir "Mūsų žodžio" pašnekovui LEONUI KRUŠINSKUI. Jis neišsigando aklumo ir tapo puikiu meistru. Jis iki šiol gali būti daugeliui neregių pavyzdys. Daug kas atsimena meistro sumontuotas medžio apdirbimo stakles, nemažai racionalizacinių pasiūlymų, praktinių patarimų. Deja, dabar Leonas nemeistrauja: ne taip seniai meistras susirgo cukriniu diabetu. Meistrauti nėra jėgų. Jau ir namuose kam nors sugedus, tenka kviestis meistrą.
    
Kelis kartus mėgino nusižudyti
     "Negaliu sėdėti rankų sudėjęs. Turiu nuolat judėti. Be darbo rankos greitai nuvargsta. Aišku, dabar sunkiau. Liga trukdo įgyvendinti daug sumanymų. Ligai pasiduoti neketinu", - pasakojo Leonas Krušinskas.
     Ne visada Leonas norėjo gyventi. Ypač atsitikus tai šiurpiai nelaimei. Žodžiais neįmanoma papasakoti, ką jautė jaunuolis, staiga netekęs regėjimo. Viskas prasidėjo nuo pramogos. Tada jam buvo 17 metų. Vieną gražią 1948 metų rugpjūčio dieną nutarė pažvejoti. Žvejojo ne meškere, o sprogmenimis. Vienas sprogo šalia valties. Leonas atsipeikėjo ligoninėje. Ten suprato: akių nebeturės. Ligoninėje jaunuolis patyrė pačias sunkiausias gyvenimo akimirkas. Ten buvo nusprendęs - pasidarys sau galą. Ligoninėje nusižudyti nepasisekė. Grįžęs namo du kartus lindo po traukiniu, bet geležinkelininkas išgelbėjo.
     Kaimynai patarė Leoną nuvežti į Kauno aklųjų mokyklą. Mama paklausė. Jaunuoliui grįžo noras gyventi. Baigęs Kauno aklųjų mokyklą L. Krušinskas įsidarbino Kauno aklųjų kombinate. Čia dirbdamas prisiminė, regis, negrįžtamai prarastus įgūdžius: iš pradžių dirbo šepečių įvėrėju, vėliau pynėju.
     Kombinate teptukams kotelius tekino senas meistras. Jis ir išmokė Leoną tekinimo gudrybių. Pasirodo, neregiui tekinti nėra sunku: tekinimo peilių laikyti nereikia - viską daro staklės. Reikėdavo tik išsigaląsti tekinimo peilius ir įstatyti į stakles. Belikdavo stumdyti staklių vagonėlį, kuriame - tie trys tekinimo peiliai. Kai senukas mokytojas išėjo į pensiją, pasisiūlė tekinti Leonas. Vis dėlto kombinato valdžią teko ilgai įtikinėti. Buvo sudaryta vienuolikos žmonių komisija, turėjusi patikrinti neregio sugebėjimus, kurie vis dėlto nebuvo visai eiliniai. Ir taip Leonas dešimt metų Kauno aklųjų kombinate tekino teptukams kotelius.
     Leonas, dirbdamas prie tekinimo staklių, negaišo veltui laiko: kasdien stebėjo, kaip dirba staklės. Ėmė stakles rinkti pats. Jų yra surinkęs daugiau nei dešimt. Iš pradžių rinko dviejų operacijų stakles, vėliau trijų, keturių ir penkių. Staklių detales užsakydavo kombinato mechaninėse dirbtuvėse. Medžio apdirbimo stakles montuodavo netoli namų esančiame sandėliuke. Paklaustas, kaip konstruodavo stakles, neregys meistras atsakė: "Pagrindas - vaizduotė. Ji nudirbdavo svarbiausią darbą. Rankoms tereikėdavo tik surinkti stakles."
    
Atsiminė tai, ką mokėjo
     "Visus darbus dirbti mokėjau matydamas. Apakus nesunku atgaminti. Dirbu iš atminties. Visų meistro darbų išmokė giminaičiai. Vienas dėdė buvo mūrininkas, kitas - kalvis. Mane nuo mažens domino statybos darbai. Būdamas vaikas nuolat sukinėdavausi prie statybų ir dėdės kalvėje. Kartais tėtis, dėdės patikėdavo ir man nesudėtingus darbus. Taip įgijau pirmųjų įgūdžių. Vėliau pradėjęs dirbti Kauno kombinate nusipirkau visus meistrui reikalingus įrankius."
     Kombinate išdirbęs kelerius metus L. Krušinskas gavo butą. Tiesa, be patogumų. Leonas nutarė jį įsirengti: pats darė kanalizaciją, klijavo plyteles. Netgi elektrą pats sutvarkė. Šie darbai sugrąžino pasitikėjimą.
     Paskui pradėjo ir kaimynams pagelbėti: kam vandentiekio kraną pataisydavo, kam lentynas sukaldavo, kam padarydavo aruodus sandėliukuose. Apie darbą jis pasakojo: "Ką daryti, kaip dirbti, man padėdavo atmintis. Turiu gerą regimąją atmintį. Atsigulęs mintyse matuoju, gręžiu, pjaunu, šlifuoju. Paėmęs plytą jau žinau, kaip ją reikia padėti. Rankos pačios žino, ką daryti. Aišku, dirbdavau lėtai. Prie gaminio sugaišdavau triskart ilgiau negu regintysis. Stengiausi viską daryti tvarkingai. Užtat užsakovai pretenzijų neturėdavo."
    
Pastatė kelis sodo namelius
     L. Krušinskas neapsiribojo vien kranų taisymu ir medžio apdirbimo staklių surinkimu. Daugeliui Lietuvos bažnyčių yra padaręs kojašluoščius. Vienas yra netgi Sankt Peterburge. Bet labiausiai jį traukė rimti staliaus darbai. Pradėjo nuo šiltnamių statybos. Pirmąjį šiltnamį pastatė savo sode. Vėliau statė ir sodo kaimynams - paprastus, A formos. Sukalęs šiltnamio karkasą, Leonas jį aptempdavo polietilenine plėvele. Tada imdavosi šiltnamio durų ir vėdinimo lango. Šiltnamį padarydavo per savaitę.
     Sudėtingesnis dalykas - sodo namelis. Čia sugaišdavo kelis mėnesius. Yra pastatęs kelis namelius. "Pjauti sijas, lentas nebuvo sunku. Turiu specialų geležinį lovelį su įpjovomis. Jos 45, 90 laipsnių. Prireikus lentą nupjauti tam tikru kampu, pasirinkdavau reikiamą kampą. Kiek bepjautum, visos lentos išeidavo vienodo tikslumo. Padarius namo karkasą, reikėdavo jį apkalti lentomis. Vėliau stogas, langai, durys, vidaus apdaila", - pasakojo meistras L. Krušinskas.
     Neregys ir krosnis mūrijo. Pasak meistro, tai paprasta. Plytos vienodos - nukreivoti sunku. Iš pradžių savo paties namuose sulipdė krosnį su sienele bei orkaite. Vėliau krosnis statė ir klientams.
     Be minėtųjų darbų, L. Krušinskas ir šulinius kasdavo. Pats Leonas nemanė, jog prireiks tokių įgūdžių. Beje, jis nemoka nustatyti vandens vietos. Juokaudamas sakė: "Kasu tol, kol vanduo pasirodo". Neregiui šulinį kasti nėra sunku. Anot meistro, tai nuobodus mechaninis darbas, nereikalaujantis didelio išmanymo. L. Krušinskas per savo gyvenimą iškasė tris šulinius. Šulinį galima iškasti per tris dienas. Daug kas priklauso nuo pasirinktos vietos. Vienur prireikia trijų rentinių, kitur - ir dešimties mažai.
     Taigi norintiems meistrauti aklumas - ne kliūtis. Tereikia nedaug - užsispyrimo. Tuomet atrodytų neįmanomi dalykai taps kasdieniniu darbu. Nesvarbu, kad neregys nemato dienos šviesos. Užtat jis turi kur kas pranašesnį ginklą - vaizduotę.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]