Gražina SIDEREVIČIENĖGERAIS DARBAIS PAŽENKLINTAS KELIAS
Kovo 11-oji LAD garbės nariui, buvusiam ilgamečiui LASS Kauno tarprajoninės valdybos pirmininkui Kostui Bankauskui - ne tik Lietuvos Nepriklausomybės diena, bet ir jo paties gimtadienis. Šiais metais jau 75-asis. Sulaukus tokio jubiliejaus, turbūt apima dvejopas jausmas. Klausi savęs: ko taip skuba tie metai? Ir, žinoma, esi dėkingas likimui, jau padovanojusiam tris ketvirčius amžiaus. O ir gyventa ne veltui, ne šiaip sau stumiant dienas į priekį. Apie tai liudija ir K. Bankauskui 1983 metais LAD centro valdybos prezidiumo paskirta tiflologijos premija už ilgametę organizacinę, kultūrinę bei visuomeninę veiklą, tiflologijos darbus. Didžiule darbo patirtimi daugelį metų dalintasi su kitais: Kostas nuolat buvo renkamas LAD centro valdybos nariu, yra buvęs šios valdybos prezidiumo narys.
Visi, artimiau pažįstantys Kostą Bankauską, žino: šio žmogaus gyvenimo kelias ne akmenimis, o gerais darbais grįstas.
Apie gerus darbus, viltis bei lūkesčius ir šnekučiavomės kukliame, bet labai jaukiame Anelės ir Kosto Bankauskų bute. Bematant nusikėlėme į jaunystės metus. Jubiliatas prisiminė, kaip tada, 1945-aisiais, ką tik baigę Kauno aklųjų institutą, jiedu su žmona Anele ieškojo vietos po saule. Įsidarbino Kauno aklųjų kombinate, vėrė šepečius.
- Buvom tikri šepetininkai, - juokavo K. Bankauskas, - reikėjo ne tik šepetį suverti, bet atlikti ir visas operacijas - nuo pradžios iki galo. Bet kaip buvo smagu: turime darbą - galime duoną pelnytis.
Tik bėda - gyventi nebuvo kur, tad, neprieštaraujant supratingam direktoriui J. Mikėnui, glaudėsi tame pačiame institute. Slapčia susituokė, nes bijojo netekti pastogės.
Kupinas iniciatyvos, noro dirbti aklųjų labui Kostas Bankauskas visa galva pasinėrė į visuomeninę veiklą, talkino Kauno aklųjų skyriaus pirmininkui A. Adomaičiui. Tiesa, daugeliu klausimų jiedu nesutarė. K. Bankauskas buvo įsitikinęs, kad būtina kurti tvirtą LAD gamybinę bazę ir nepriklausyti nuo kitų. A. Adomaitis siūlė apsiriboti menine veikla, o darbo ir pragyvenimo šaltinio ieškoti kooperatyvuose - kartu su sveikaisiais. Vėliau jų keliai išsiskyrė.
Netikėtai išsisprendė būsto problema. Atsitiktinai sužinojęs, kad Kalniečių gatvėje stovi tuščias, anksčiau Senelių prieglaudai priklausęs pastatas, Kostas laiko veltui neleido. Nuėjo, apsižiūrėjo. Įsitikino, kad gyventi galima, įsikūrė. Ir kitoms aklųjų šeimoms patarė daryti tą patį. Netrukus čia su savo skurdžia manta atsikraustė Mickevičių, Balčiūnų, Baužių ir kitos šeimos.
- Drąsūs jauni buvom. Žinojom, kad yra toks rašytas ar nerašytas įstatymas: išgyvenai bute 24 valandas, ir niekas neturi teisės vyti tave lauk, - pasakoja jubiliatas, - tuo ir pasinaudojom.
Taip ir įsisuko į Lietuvos aklųjų draugijos kūrimo darbų verpetą. 1947 metais išrenkamas Kauno aklųjų skyriaus pirmininku. Dėl skirtingų pažiūrų su kai kuriais šio skyriaus nariais po metų vėl grįžta verti šepečių. Bet visuomeninės veiklos nemetė. Buvo santūrus, kuklus, bet visuomet tvirtai gynė savo nuomonę, todėl turėjo autoritetą ne tik tarp aklųjų, bet ir tarp reginčiųjų. Vargas išmokė atidumo ir kitiems. Ir šiandien buvę mokslo draugai prisimena, kaip keliaudavo į Kalniečių gatvę pasivaišinti skaniąja Anelės sriuba. O pati šeimininkė, išgirdusi svečius, puldavo į virtuvę kaisti antro puodo, kad tik visiems užtektų.
- Buvom beveik basi, apdriskę pokario vaikai, - prisimena K. Bankauskas. - Gėda į padoresnę įstaigą užsukti. Ypač dėl to sielojosi A. Jonynas ir kaip įmanydamas stengėsi mums padėti. Parūpindavo drabužių, apavo. Tikras sunkmetis buvo. Prisimenu, kaip neturėdami keptuvės kiaušinienę samtyje kepėm. Užtat koks skanumėlis!
Į savo sūkurį įtraukė ir meno saviveikla. Pučiamųjų instrumentų orkestrui tuo metu vadovavo garsus visame Kaune muzikantas A. Rozė. Jis ir pasakė: "Žinau, kad gali groti, ir grosi." Taip ir buvo - ilgus metus grojo antruoju altu. Visą Lietuvėlę - ir ne tik ją - su koncertais išvažinėjo. Nereikėtų pamiršti, kad tarybiniais metais dalyvauti meno saviveikloje ar visuomeninėje veikloje buvo prestižo reikalas, o aklieji ir silpnaregiai tikrai neatsiliko nuo sveikųjų.
Pačiame jėgų žydėjime, sulaukęs 39-nerių, Kostas išrenkamas LAD Kauno tarprajoninės valdybos pirmininku. Prasideda itin aktyvus veiklos periodas: posėdžiai, suvažiavimai, darbas su žmonėmis - sprendžiamos jų socialinės, o kartais ir moralinės problemos. Šiame darbe ypač ryškiai atsiskleidė K. Bankausko, sumanaus, išmintingo vadovo, asmenybė. Tolerancija, dėmesys žmogui, mokėjimas išklausyti, paprastumas. Tuo jis išsiskyrė iš nemažo būrio LAD vadovų, ir kauniečiai tą greitai pajuto. Buvo savaime aišku, kad į pirmininko kabinetą galima ateiti ne tik bėdai užklupus, bet ir šiaip pasiguosti ar tiesiog pasišnekučiuoti apie gyvenimą. Kai kas mikliai pasinaudodavo šio žmogaus gerumu, patiklumu: kurdavo graudžias istorijas, kad tik iškaulytų kuo didesnę piniginę pašalpą. Kitas išeidavo nieko nepešęs. K. Bankauskas sako nebuvęs toks naivus: puikiai perpratęs tų žmonių psichologiją ir jautęs, kur slypi melas, o kur - tiesa. Tą leisdavęs pajusti ir patiems prašytojams. Ir čia pat prisipažįsta dažniau parėmęs miesto žmones, nes buvo šventai įsitikinęs, kad kaime gyvenantis žmogus bent jau duonos ar bulvių visada turi, o mieste visaip pasitaiko.
Per 25 vadovavimo LAD Kauno tarprajoninei valdybai metus išmoko pažinti žmones ir save. Tik neišmoko kalbėti pakeltu tonu, neatprato dalintis tuo, ką turi, su kitais, neišmoko ir smerkti žmonių už jų ydas ar trūkumus. Prisimenu vieną kuriozišką atvejį. Atėjusi pas pirmininką kažkokiu reikalu, sutinku iš kabineto išeinantį vieną tuo metu pagarsėjusį girtuoklėlį. Klausiu pirmininko: "Tai jau skyrėt pašalpą? Ar neatsibodo Jums tie pijokai prašytojai?" Neužmiršiu atsakymo:
- Bet tas pijokas - irgi žmogus, ligonis. Gal šiandien jis duonos neturi.
Štai taip. Tas neišbarstytas gerumas, atlaidumas, kurio niekada nebūna per daug, stulbino daugelį.
Jaučiu, kad neprarasti gerųjų vertybių jubiliatui padėjo gražiai juo besirūpinanti, visada palaikanti žmona Anelė, dukra Lina su šeima. Dažnai solidaus amžiaus sulaukę žmonės skundžiasi, kaip jiems nyku ir nuobodu, kokie jie atstumti ir nereikalingi. Bankauskų šeimoje viskas kitaip. Jie sako: "Mums amžinai trūksta laiko. Keliamės 6 valandą, klausomės orų prognozės, laukiame spaudos apžvalgos, daug skaitome. Ir kalbamės, kalbamės. Senus draugus, senus laikus prisimename. Anūkas kartais ir tris kartus per dieną aplanko, o ir šiaip švenčių nestinga." Tik viena mintis K. Bankauskui neduoda ramybės: kur šiandien glaudžiasi aklieji ir silpnaregiai? Juk jie yra. Viskas išbarstyta, išnuomota, parduota, neūkiškumas ir susvetimėjimas akis bado.
O jiems patiems visko užtenka. Pripratę nuo jaunystės kukliai gyventi, taupyti. O be to, turint humoro bei fantazijos, net ir mažą džiaugsmą galima paversti dideliu.
- Ypatingai darni, šviesi šeima. Protingi žmonės, - taip trumpai drūtai Bankauskus apibūdino pedagogė J. Šilanskienė.
Ne vienerius metus kartu su jubiliatu dirbusi kultūros namų darbuotoja D. Ramanauskienė priduria: "Nutikus nelaimei ar užpuolus ligai visi pagalbos ieškojo pas K. Bankauską. Ir jiems nebuvo atsakyta. Prisimenu, kai buvau sekretore, pirmininko kabineto durys neužsiverdavo nuo lankytojų. Ir pavaldiniai jį gerbė ne tik kaip viršininką, bet ir kaip retos kantrybės bei gerumo žmogų."
Ką čia bepridėsi. Nebent palinkėjimą neeilinio gimtadienio proga. Dvasios stiprybės, dienų be skausmo ir ilgiausių metų Jums, gerbiamas jubiliate!
