Šį kartą - taikomosios dailės muziejuje, parodoje "Krikščionybė Lietuvos mene". Išvyką organizavo visiems Aklųjų sąjungos nariams gerai žinoma Zelma Vaisiūnienė. Buvo paaiškinta, kad pasakojimas bus pritaikytas neregiams. Nežinau, kaip kiti, tačiau aš to tikrai nepajutau, išskyrus tai, kad nereikėjo pirkti bilietų. Susirinko apie 30 žmonių. Senyva gidė gana išsamiai nupasakojo ilgą ir sunkų krikščionybės kelią į Lietuvą, paaiškino, ką vaizduoja vienas ar kitas paveikslas, statula. Klausydamasi pasakojimo, ne pirmą kartą stebėjausi tuometinių valdovų išmintimi, diplomatiniais sugebėjimais. Ak, kaip jie lyg žalčiai raitėsi, kad tik nepakliūtų į kaimynų vergiją. Gerai žinoma, kad tikėjimo nešėjams rūpėjo ne Lietuvos krikštas, o jos pavergimas. Būdami išmintingi ir darbštūs, mūsų protėviai rinkdavosi geriausius kelius. O, kad tokią išmintį dabartiniams mūsų valdovams!
Krikščionybė į Lietuvą atėjo ir, kaip kiekvienas gyvenimo reiškinys, rado atgarsį mene. Geranoriškų žmonių surinktais ir iki šių dienų išsaugotais meno kūriniais galim dabar džiaugtis ir mes - parodos lankytojai. Ko tik čia nebuvo! Ir puikių paveikslų nuostabiais rėmais, ir įvairiausių koplytstulpių, ir šventųjų skulptūrų, ir procesijų altorėlių bei žibintų, ir nuostabiai siuvinėtų bažnytinių drabužių bei vėliavų... Visko nė neišvardinsi. O priėjusiam prie stendų, kur yra Katedroje rasti lobiai, ir galinčiam visa tai pamatyti širdis galėjo apmirti iš džiaugsmo ir pasigėrėjimo. Tai tikrai dideli lobiai ne tik materialia, bet ir dvasine prasme. Deja, neregiui mažai kas prieinama. Viskas - po stiklais. Taip norėjosi, kad gidė papasakotų apie eksponatų meniškumą, jų puošybą ir panašiai. Deja... Savo didelei laimei, turėjau gerą palydovę, "Mūsų žodžio" darbuotoją Aldoną Mačionienę. Nesiklausdamos niekieno leidimo, mudvi lietėme viską, ką buvo galima paliesti. Tokiu būdu "apžiūrėjau" paveikslų rėmus, skulptūras, nuostabiai padarytą staliuką. Kojos taip gražiai išlenktos, į apačią smailėjančios. Rodos, stovi staliukas ant galų pirštų, pasiruošęs pabėgti. "Mačiau" dar fotelį, kurio odinėje atramoje - išraižyti paveikslai, sarkofagą ir nuostabiai padarytą bažnytinę spintą. Buvo ir liaudies meno kūrinių - šiek tiek primityvesnių ir naivesnių, tačiau be galo mielų ir nuoširdžių. Negalėjau atsistebėti ano meto menininkų subtilumu, kruopštumu, darbštumu. Kiek laiko reikia norint sukurti tokį kūrinį? Kiek širdies įdėti! Štai paveikslo rėmas. Gana didelis, platus. Medyje - kaip gyvos vynuogių kekės, javų varpos, gėlytės, lapeliai, smulkiausi ornamentai. O sidabro puošyba, inkrustacijos. Formos... Neišdildomi įspūdžiai!
Labiausiai nustebino Katedros lobiai: siuvinėti drabužiai, bažnytinės vėliavos, relikvijos, monstrancijos, ostijos... Bet kokios jos?! Mano palydovė labai išsamiai, nepraleisdama jokių smulkmenų, apie tai pasakojo, bet kaip tu, žmogau, nupasakosi vingrius siuvinėjimus aukso ir sidabro siūlais, sidabrinių taurių ir brangakmenių puošybą, visokiausius raižinius, išlankstymus, supynimus ir t.t. Visa tai būtina pamatyti ar bent paliesti.
Grįžus namo - vėl nemigo naktis, ir mintys, mintys, mintys... Šimtai neatsakytų klausimų. Kodėl visuomenė nelabai moka ir nori padėti neregiui? Kodėl tiflopedagogai mokomi paimti neregį už rankos ir jį vesti lyg karvę iš ganyklos, kai visur reikėtų akcentuoti: neregys "mato" rankomis ir visų pirma būtent rankomis nori gauti kuo daugiau informacijos, paprastai kitų gaunamos akimis? Kodėl nepadoru viešoje vietoje apčiupinėti, sakysime, duris, palanges, sienas, grindų plyteles, kelio ženklus ir t. t. Manau - kas būtų, jei atėjusį žmogų paklausčiau: "Atleiskite, ar negalėčiau su jumis susipažinti brailiškai, taip sakant, apčiupinėti"? Manau, būčiau nesuprasta, o gal žmogus net įsižeistų. Kodėl? Kodėl akimis galima apžiūrinėti žmogų kartais net įžūliai, o rankomis - ne?
Pamenu, dar mokinė būdama lankiausi Leningrado Ermitaže. Ten irgi apžiūrinėjome skulptūras. Netyčia paliečiau dievo Amūro "vyriškumą". Tai buvo juoko! Kad juokėsi draugai - nieko, vaikai ir yra vaikai, bet juokėsi ir mokytojai. Nepamenu, kurie. Tą juoką girdžiu ir dabar. O gal nuo tokio juoko žmogus ima gūžtis, trauktis į save ir per gyvenimą "susitraukia" tiek, kad užtenka tik savo kambario ir garsinės knygos, kad tampa abejingas gražiam, mus supančiam pasauliui?
Įdomu, kiek neregių, ypač vaikų, gerai pažįsta vaisius, daržoves, dažniau sutinkamus augalus? O gal neregiui to nereikia? Gal jam užtenka tik papasakojimo?
Mieli likimo broliai ir seserys, žurnalo skaitytojai, ypač aklagimiai ar labai anksti apakę, pasikalbėkime! Juk atvirų pokalbių šia tema gan mažai. Čiagi mūsų ta garsioji šnekėta ir peršnekėta, rašyta ir aprašyta integracija į visuomenę ir pasaulį!
