"ŽINAU, KAD PRIPLAUKSIME ŽEMĘ..."
Sveikiname Alvydą Valentą, laimėjusį "Druskininkų rudens" laureato vardą! Ta proga "Mūsų žodžio" darbuotojai, prisiekę literatai - Irena Baradinskienė, Henrikas Stukas ir Adolfas Venckevičius - nutarė savo bendradarbį visko išklausinėti: apie patį anoniminio eilėraščio konkursą, kūrybinius užmojus ir dar daug daug ką... Štai to pokalbio nuotrupos, kurias pavyko nugirsti ir užrašyti:
Adolfas Venckevičius: Atrodo, Alvydui patiko "Druskininkų ruduo". Šis buvo sėkmingas: laimėjai vieną iš konkursų. Ką galima būtų iš jo dar išpešti?
Alvydas Valenta: Dabar buvo anoniminio eilėraščio konkursas. Kas toliau? Yra dar Jotvingių premija, bet apie ją net svajoti nedrąsu - reikia saiko turėti... Pradžia tokia: pernai buvome kartu su Henriku Stuku. Šiais metais vykau vienas. Nuvažiavau ten, susitikau su anglisto Remigijaus Audiejaičio kompanija, susibendravome. Pats Druskininkų ruduo: daug protingų šnekų, pasisakymų, kurių visi klausosi arba nesiklauso, poezijos skaitymų, rimtų ir ne visai... Štai kavinėje "Širdelė" būna jaunųjų vakaras - sueina koks pusšimtis ar šimtas galvų, visi rūko, plempia alų (pernai buvo ir degtinės), visi skaito ir niekas nieko neklauso. Iš esmės "Druskininkų ruduo" - triukšmelis, pasiūžimas, ir tiek. Kokia iš jo nauda? Kažkas kažką pasako, oponuoja, persimeta replikomis - tu irgi esi visų tų įvykių centre, tegu ir netiesiogiai dalyvauji diskusijose: vyksta tam tikra vertybių apykaita. Druskininkuose dar kartą pasitvirtino tiesa: nematantis žmogus, norėdamas užsikariauti autoritetą, turi pasirodyti bent šiek tiek geriau negu vidutiniškai. Nežinau, kur aš šią mintį perskaičiau, bet tai, mano supratimu, geniali taisyklė, tinkanti visiems atvejams. Po to vakaro, kai mano eilėraštis "Kelionė" laimėjo ketvirtą vietą, negali sakyti, kad sulaukiau kokio nors ypatingo dėmesio, bet vis tiek jo buvo daugiau: prieina vienas, paspaudžia ranką, kitas pasako, kad patiko, trečias bando dar kažką sakyti...
Henrikas Stukas: Pernai taviškis pasirodymas poetams buvo gan šokiruojantis: tau pradėjus skaityti eiles, per salę nuvilnijo šurmuliukas. Kaip pradėjai dalyvauti poezijos rudenyse? Ką reiškia poetui poetiška aplinka?
Alvydas Valenta: Neregio pasirodymas, matyt, paveikia net ir akademinę publiką: nori to ar nenori, bet vis tiek esi kažkoks orangutangas ar akmens amžiaus iškasena. Žinoma, gerokai apmaudu ir liūdna, bet tokia jau realybė! Kas yra poetui poetiška aplinka? Kiekvienam rašančiam žmogui svarbu būti toje terpėje, būti sujungtam su kitais. Vienas nieko nepadarysi: monologinis kalbėjimas gali būti labai protingas, bet jis vis tiek liks monologinis - neužtenka girdėti vien savo mintis, vien savo žodžius, kad ir kaip gražiai jie skambėtų. Dialogas neleidžia užsimiršti, sustingti, pradėti manyti, kad esi kažin koks geresnis ar daugiau išmanantis. Nuolatinis sukinėjimasis toje poetiškoje aplinkoje vargu ar ką labai pridėtų, bet kai aš ten beveik nesisukinėju, man kuo daugiau poetinių pašnekesių, tuo geriau.
Irena Baradinskienė: Tu nematai pasaulio išorybės, taigi, manau, gali prasismelkti giliau: daugybė buities smulkmenų, dulkių, šiukšlių lieka nuošaly. Pats eilėraštis "Kelionė" - kiek erdvės šioj poezijoj. Ar tai nėra susiję su geru vidiniu matymu ir nematymu buities?
Alvydas Valenta: Niekada nebandžiau analizuoti savo vidinio matymo: ar jis labai gilus ar, priešingai, seklus. Visi jį turime: kiekvieno žmogaus įžvalgos gali būti pakankamai gilios. Dar universiteto laikais M. Martinaitis atsargiai sakė: "Gal apie tą pasaulį rašyk, kuriame tu gyveni". Bet man neišeina rašyti apie neregių pasaulį, ir tiek. Visai neseniai parašiau pirmąjį tokį eilėraštį "Seno neregio laiškas jaunam". Ten yra tokios eilutės: "Ilgai mokysiesi tikrojo pažinimo meno, slaptų suvokimo būdų: veidu pajusti nakties vėsą ir svilinantį dienos karštį, skaityti kelio akmenis, vingius ir įdubimus". Tai gal vienintelis eilėraštis, kuriame taip tiesiogiai kalbama apie neregystę. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai: bėgimas nuo tos aplinkos, kurioje gyveni, kuria kasdien alsuoji. Gal tai tik išsidirbinėjimas, o tas nepripažinimas paprasčiausiai juokingas. Aišku, eilėraščiuose perteikiu tam tikrą savo patirtį. Gal ir klystu, tačiau manau, kad ta matančio ir nematančio žmogaus patirtis giliuosiuose savo kloduose nesiskiria.
Henrikas Stukas: Papasakok apie patį anoniminių eilėraščių konkursą, kuriame laimėjai laureato vardą.
Alvydas Valenta: A. Herbačiauskas yra taikliai pastebėjęs: menas eina prieš puikybę, bet menas gimsta iš puikybės! Pernai nuvažiavęs sužinojau apie tokį konkursą, o šiemet nusprendžiau jame dalyvauti: parinkau eilėraštį "Kelionė", atsispausdinau reginčiųjų raštu, nuvažiavęs įteikiau komisijai - štai ir viskas. Kaip jau minėjau, tai anoniminio eilėraščio konkursas - kūrinys turi būti nepasirašytas, komisija jį įdeda į voką, o autoriui duoda numerį. Vėliau baigiamajame vakare pagal tuos numerius išsiaiškinami nugalėtojai. Komisija taip ir skelbia: "Pirmą vietą užėmė toks numeris, antrą - toks".
Adolfas Venckevičius: Yra eiliavimas, kur griežtai paisoma ritmų, rimų. Tu pasirinkai laisvą eiliavimą. Kaip prieinama prie šitokio: išsisėmė anas ar šitoks geriau, labiau leidžia išsisakyti?
Alvydas Valenta: Šiuo metu mintyse rašau traktatą, kurį galima būtų pavadinti taip: "Antipoezija arba kodėl nereikia rašyti poezijos". Bandau pats sau atrasti argumentų prieš poeziją, nors vis tiek rašau. Štai vienas kitas pastebėjimas: paimkim eiliuotą poeziją, perskaitykim tris ar penkis kartus kokio autoriaus rinktinę, atsisėskim ir pradėsim rašyti - gal ne taip, kaip Salomėja Nėris ar Jonas Strielkūnas, bet tikrai rašysime. Iš esmės vos ne kiekvienas išsilavinęs žmogus galėtų eiliuoti - geriau ar blogiau, bet galėtų. Kai eiliavimo taisykles įvaldai, tie ketureiliai gali piltis ir piltis. Prisimenu, baigdamas vidurinę mokyklą, jau turėjau eilėraščių pirmam rinkiniui - glėbį Brailio sąsiuvinių. Ketureiliais labai lengva rašyti - pavyzdžiui, apie nelaimingą meilę, kurios dar nesi net uostęs, apie kovą, audrą, net mirtį... Toks eiliavimas lengvai virsta priedanga, tačiau kartu ir saviapgaule - autorius kalba: lyg ir gražiai, lyg ir teisingai, tačiau kiek čia yra jo paties, o kiek perskaitytos lektūros? Žinoma, laisvas eiliavimas irgi neapsaugotas nuo falšo, svetimų įtakų, intonacijų, metaforų, tačiau čia daugiau poetinės laisvės, mažiau pagundų ir mažiau galimybių pasislėpti. Kaip nuo taisyklingo eiliavimo pereinama prie netaisyklingo? Čia tiktų vieno Lietuvos džiazo muzikantų, gal V. Tarasovo, pasisakymas apie improvizacijas: atlikėjas turi labai gerai išmanyti muzikos istoriją, pažinti savo instrumentą ir jo galimybes, o paskui užmiršti tiek viena, tiek kita, ir groti, groti, groti... Būtų pernelyg pretenzinga sakyti, kad manęs netenkina klasikinė eilėdara, tačiau kiekvienam yra savo: kodėl vienas groja "Armonikos" ansamblyje, kitas džiazuoja?
Henrikas Stukas: Mūsų pokalbio metu ne kartą minėjai žodžius "priedanga", "kaukė". Išeitų, kad poetui vos ne būtina užsidėti kaukę. Ar nėra pavojaus tarp jų susimaišyti?
Alvydas Valenta: Šių metų "Druskininkų rudens" tema buvo "Poetinis tekstas: kaukė ir vaidmuo". Vytautas Bložė pastebėjo tokį paradoksalų dalyką: "Nuvažiuoji kur nors į poezijos vakarus, po jų žmonės skaito savo pačių eilėraščius apie gyvenimą, sudėtus lūkesčius, godas - iš viso to banalybių banalybė. Poetas, užsidėdamas kaukę, keisdamas vieną kaukę kita, sugeba save daugiau išreikšti ir daugiau pasakyti negu tas, kuris eina į poeziją be kaukės arba bent jau pats apie save taip mano." Aš pats dar pridurčiau, kad, anot Oskaro Vaildo, nuoširdumas taip pat gali būti, o dažnai ir esti poza. Leisiu sau pacituoti vieną Druskininkuose išgirstą ir man labai patikusią mintį: norint tobulai sužaisti poeziją, reikia tobulai sužaisti patį gyvenimą. Kitaip sakant, galima ir pasislėpti, ir suvaidinti, ir sumeluoti, tačiau esama dalykų, kurių nepaslėpsi, nesuvaidinsi ir nesumeluosi.
Irena Baradinskienė: Tu kuri eilėraščius ir, iš kitos pusės, varai kovą su savimi: antipoetiniai traktatai, argumentai prieš poeziją. Ar tu specialiai tą įtampą keli, ar yra tikras noras mesti poeziją?
Alvydas Valenta: Nėra prasmės specialiai kažką susikurti ir griauti: išties norėčiau palikti poeziją kaip nueitą etapą, ypač jei pavyks išleisti trečiąjį rinkinį. Nelaimė tik ta, kad poeziją aš palikinėju jau nuo pirmo rinkinio, tačiau vis dar atsiranda būtinybė kažką pasakyti. Dabar, baigdamas ruošti trečią rinkinį, manau, kad viską, ką norėjau pasakyti poetine kalba, poetinėmis vizijomis, pasakiau, bet ar ilgai šitaip atrodys, tikrai nežinau.
Henrikas Stukas: Vienaip tavo kūryba atrodo perskaičius pirmąją knygą "Lazdynų žydėjimas", gerokai kitaip skaitant "Bliuzo gimimą": daug įvairiausių simbolių, kultūrinių aliuzijų. Kas tai - žinių, intelekto demonstravimas?
Alvydas Valenta: Tikrai nieko nedemonstruoju ir neketinu demonstruoti. Viena iš silpnųjų mano poezijos pusių buvo, o gal ir yra per didelis jos literatūriškumas. Kažkada buvau prirašęs daugybę eilėraščių, skirtų Antigonei, Hamletui, Mažajam princui, ir taip be galo. Vienas studijų laikų kolega šį dalyką apibūdino taip: "Iš literatūros daroma literatūra - kaip iš grietinės grietinė, tik prastesnės kokybės". Tada, perskaičius šią trumputę recenziją, vos apopleksija nenutrenkė, bet joje buvo labai daug tiesos. Aš ir dabar naudoju daugybę kultūros ženklų, nuorodų į kažką kita. Vis dėlto manau, kad dabartiniuose mano eilėraščiuose yra nemažas asmeninės, egzistencinės patirties užtaisas, o tai bent iš dalies išperka kitas literatūrines "nuodėmes". Man artima R. M. Rilkės mintis, kad eilėraštis yra ne tiek jausmas, kiek patirtis. Patirtis, perteikta meniniais vaizdais ir meninėmis vizijomis.
Adolfas Venckevičius: Greit 2000 ir 2001 metai. Prie kokios pabaigos ar pradžios žadi ateiti?
Alvydas Valenta: Norėčiau, kad 2000 metais išeitų ar bent jau būtų beišeinąs naujasis mano rinkinys. O kaip su tuo trečiuoju tūkstantmečiu, tai tikrai nežinau...
KELIONĖ
Paskui prisirišome prie stiebų,
kad nešoktume į vandenį
ir staugdami neplauktume į nykstantį krantą,
į tą žemę,
kurioje neužteko mums vietos
ir kurią patys savo noru apleidome.
Daugelis ją matėme paskutinį kartą,
daugelį mūsų ji irgi greitai pamirš,
gal net šį vakarą,
nusileidus saulei, smuklėje,
prie baugiai besiblaškančio žiburio
ir pigiu vynu aplaistyto stalo,
šitaip pamiršdavome patys,
todėl žinome, kaip viskas vyksta.
Tolimų žemių beprotybė
baisia liepsna degina mūsų sielas,
vis gena ir gena į priekį,
ir niekas nežino, kiek laiko dar tęsis.
Rytais, saulei tekant,
giedame "Ave Marija",
o naktimis, malšindami per dieną susikaupusį geidulį,
laistome ugninę savo sėklą
ant kietų kajutės gultų,
burnodami prieš Dievą ir prieš velnią,
ir prieš visas pasaulio moteris,
sūrus vandenyno vėjas
nudžiovina nuo veido prakaitą
ir vėl keliame
pavargusius žvilgsnius į žvaigždes.
Šita driskių gauja
jau seniai prarado protą:
geria, spjaudosi, lošia kortomis
ir žada savo sėkla užtvindyti vandenyną,
o paskui visiems,
kas nemoka burnoti ir keiktis,
perpjauti gerkles ir išmesti į jūrą.
Tačiau baisiausia, kad šitie valkatos -
visai tokie kaip mes,
tik nemoka savo menkystės
pridengti dailiomis manieromis.
...Dabar jau tikrai žinau,
kad ryt ar poryt priplauksime žemę,
praeitą naktį sapnavau pranašingą sapną,
mylimoji, tu vėl buvai taip arti kaip anuomet,
universiteto bibliotekoje, katedros laikrodžiui
mušant septintą valandą vakaro,
mudu stovėjome palinkę prie senų žemėlapių
bandydami perskaityti būsimo gyvenimo kelią,
paskui lipome į aukščiausią bibliotekos bokštą
ir tylėdami žiūrėjome į žvaigždes.
Ačiū už tai, kad buvai ir kad tylėjai,
kad ligi šiolei esi
ir ateini sunkiausią valandą,
tu pasirinkai ramesnį gyvenimą -
tebūna jisai iš tiesų tau ramus.
Bastūnai neturi namų
ir niekas jiems neiškasa kapo.
Ryt ar poryt jau ir mes priplauksime žemę,
pienu ir medumi plūstantį krantą,
o jeigu pasirodys, kad tas krantas -
nyki ir akmenuota dykynė,
leisk ir vėl susapnuoti tave,
tylinčią ir tokią gražią,
lyg visada gyvenanti
ir niekad neišsipildanti svajonė.
Parengė Aurelija MYKOLAITYTĖ
