Henrikas STUKAS

AMATAS PINTI

Vienas iš seniausių neregių amatų buvo pynimas. Iš šio verslo neregys galėjo prasimaitinti pats ir šeimą išlaikyti. Dabar tarp nematančiųjų šis verslas nėra itin populiarus. Užimtumo ir paramos verslui fondas M95 stengiasi jį populiarinti. Fondo dėka jau keliuose miestuose yra pynimo būreliai. Neregių pintus krepšius krepšelius, lėkštes lėkšteles, pintines ir kitus dirbinius mielai įsigyja žmonės. Per vieną parodą prie neregių verslininkų ekspozicijos besibūriuojančius smalsius lankytojus sudomino silpnaregis pynėjas, kuris pynė krepšį. Smagu stebėti įgudusį meistrą, jo miklių pirštų tikslius judesius. Neįtikėtinai greit vytelių pundas tampa dailiu krepšiu. To krepšio pynėjas - silpnaregis kaunietis Virgilijus Šlipaitis.
    
Dailę iškeitė į pynimą
     Kai Virgis mokėsi Kauno silpnaregių mokykloje internate, tarp kitų dėstomų dalykų jam labai patiko dailė, kurią dėstė mokytoja Eglė Talalienė. Pastebėjusi Virgilijaus polinkį tapybai, mokytoja gabų silpnaregį ėmė kalbinti stoti į vaikų dailės mokyklą. Virgis abejojo, nesiryžo palikti Kauno aklųjų mokyklos. O mokytoja, savo namuose papildomai dirbdama su gabiu berniuku, ruošė jį stojamiesiems egzaminams. Su šypsena pašnekovas prisimena: "Reginčiųjų bijojau lyg velnias kryžiaus. Visur mane lydėjo nepilnavertiškumas: kaip aš, silpnaregis, galiu mokytis piešti? Dailės mokykloje užjuoks - šito bijojau. Mokytoja Talalienė mane vis drąsino. Guosdama sakė, kad anksčiau tą pačią mokyklą jau baigė vienas silpnaregis. Tik vėliau sužinojau, jog tai buvo Mindaugas Rutkauskas."
     Po ilgų dvejonių Virgis, įveikęs baimę, nutarė stoti į Kauno miesto vaikų dailės mokyklą. Pasirodė - ne taip viskas sudėtinga: jis puikiai išlaikė stojamuosius egzaminus. Mokytojai žinojo, kaip mokyti Virgį: jis piešė kaip ir kiti vaikai.
     Su vidurinio mokslo atestatu V. Šlipaitis gavo dar vieną - vaikų dailės mokyklos - baigimo pažymėjimą. Virgis Kauno aklųjų mokyklą baigė 1984 metais. Reikėjo rinktis tolimesnį kelią. Galėjo stoti į Dailės institutą, Stepo Žuko dailės technikumą. Virgis suprato - toliau piešimo mokytis negalės: mokantis reikia kruopščiai studijuoti šriftus, o tam per menkas regėjimas. Jau dailės mokykloje dėl šrifto kilo nemažai keblumų. Raidės turi būti idealiai taisyklingos. Silpnaregiui lygiai ir nepriekaištingai rašyti be galo sunku. V. Šlipaitis į gyvenimą žiūrėjo ne per spalvotą stiklą. Apsvarstęs savo galimybes nutarė stoti į Kauno 52-ąją profesinę mokyklą. "Ilgai negalėjau pasirinkti specialybės: keramika ar pynimas. Keramika man nebuvo naujiena - vaikų dailės mokykloje su šia disciplina buvau susipažinęs. Pasirinkau pynimą. Priežastis paprasta - pynėjui dirbtuvėse visko reikia turėti mažiau, pradėti savarankišką verslą paprasčiau. Tad ėmiausi pynimo", - pasakojo Virgis.
     Iš karto nekaip sekėsi: trukdė silpnas regėjimas. Grupėje mokėsi trisdešimt pynėjų. Regintiesiems paprasčiau: jie puikiausiai mato, ką rodo meistras, pindami tiksliai pakartoja meistro judesius. Virgis nematydavo, ką rodydavo meistras. Tekdavo stebėti šalia sėdintį draugą. Niekas neišvengdavo klaidų. Virgis pindamas pakartodavo draugo klaidas, dar pridėdavo ir savų. Pirmuosius metus atsiliko nuo bendramokslių, buvo vienas iš prasčiausių mokinių. Vėliau perprato pynimą. Kaip pats sakosi - suvokė sistemą. Po truputį vijosi draugus, pindamas nebijojo eksperimentuoti. Turėjo labai gerą mokytoją R. Kranauską. Be pynimo, mokykloje teko mokytis ir kitų dalykų. Silpnaregiui nekaip sekėsi braižyba. Teko ieškoti išeities. Su draugais dažnokai sudarydavo sandėrius: Virgis už juos piešdavo, o šie už jį braižydavo. Baigus mokyklą visiems buvo suteiktos pynėjų kategorijos. Virgis gavo ketvirtąją. Pati aukščiausia - penktoji. Silpnaregis pynėjas, baigęs profesinę mokyklą, buvo paskirtas dirbti į meno dirbinių fabriką "Žilvitis". Metus išdirbęs gavo penktąją kategoriją. "Apie tai svajojau. Pirmą kartą į rankas paėmęs vyteles supratau - prasideda rimtas darbas. Pirmas pintas daiktas - lėkštelė. Aišku, ji nebuvo tokia, kokią įsivaizdavau. Tik po kelerių metų supratau, kas yra pynimas. Iš pradžių į pynimą žiūrėjau kaip į darbą, nes mus užvertė planais. Vos spėdavom suktis. Tik pradėjęs dirbti nežinojau visų pynimo subtilybių. Pavydėjau seniems darbininkams, kurie labai greitai padarę savo darbą, nieko neveikdami vaikščiodavo po cechą. Aš dirbau neatsitiesdamas. Vos ne vos teįstengdavau įvykdyti planą. Po metų supratau: nuolat dirbant atsiranda ir tempas, ir įgūdžiai. Dirbdamas nepastebi, kaip paprasčiausias pynimas tampa kūryba. Tą patį krepšį gali nupinti įvairiausiais būdais. Laikui bėgant nesunkiai įsivaizduoji ir galvoje suprojektuoji, kaip nupinti gražiausius dalykėlius", - susimąstęs, šiek tiek tylesniu balsu pasakojo pynėjas.
    
Savarankiškumo beieškant
     Virgis "Žilvityje" išdirbo penkerius metus. Pradėjus fabrikui irti nieko kito neliko, kaip ieškotis darbo kitur. Silpnaregiui pynėjui pasisekė. Kauno kultūros namų direktorius S. Babonas pasikvietė jį vadovauti pynimo būreliui. Čia Virgis dirba iki šiol. Atlyginimas nėra didelis. Papildomų pinigų užsidirba pindamas. Kultūros namų direktorius tam neprieštarauja. V. Šlipaitis, mokydamas kitus, mokosi ir pats. Paklaustas, kiek moka pynimo būdų, meistras pradėjo juoktis: pasak jo, pynimo būdų neįmanoma suskaičiuoti - pindamas naują daiktą sugalvoji vis ką nors nauja.
     Pagrindinė pynimo medžiaga - vytelės. Jas Virgis dažniausiai perka. Pina iš karklo. Su mokiniais kartais važiuoja į karklynus ir pjauna. Karklą geriausia pjauti pavasarį. Svarbiausia - nepražiopsoti, kada pradeda luptis karklo žievė. Karklai specialiai pynimui auginami ir plantacijose - tada jų savybės geresnės. Patys tinkamiausi - iki vienerių metų. Galima pjauti ir po pirmųjų šalnų. Deja, tada jau nesilupa žievė. Tokius karklus tenka virti ir tada nužievinti. "Žaliavoms turiu atskirą kambarį. Retai nutinka, kad kambarys ištuštėja. Pamatęs, jog žaliavos greit baigsis, perku naujų. Žaliavų kaina įvairi. Trečios kategorijos tūkstantis vytelių kainuoja 80 litų. Pindamas kokį nors daiktą vartoju įvairiausių kategorijų vyteles. Skalbinių dėžei nupinti vytelių reikia: trečios kategorijos 200 ir 117 - penktos kategorijos".
     Prieš pradedant pinti karklo vyteles reikia mirkyti. Šiltame vandenyje vytelės išmirksta greičiau, bet yra viena blogybė - vytelės greičiau džiūsta. Šaltame vandenyje storesnės vytelės mirkomos keturias valandas. Plonesnės trumpiau. Pynimui vartojamos dvejopos vytelės: sveikos ir skeltos. Anksčiau meistras vyteles skeldavo paprasčiausiu peiliu, dabar fondas M95 nupirko specialią vytelių skaldymo mašiną. Pasiruošęs medžiagą Virgis sėda pinti krepšio. Į rankas paima iš anksto paruoštą krepšio šabloną - formą. Pirmiausia nupina dugną. Jį uždeda ant krepšio šablono ir pritvirtina vinutėm. Pynėjas tai daro, norėdamas išlaikyti tikslią krepšio formą. Vėliau iš šono sukaišo statinukus, kurie apipinami viena pyne. Apipynus statinukai ištiesinami pakėlus juos į viršų. Viršuje - surišami. Taip krepšiui suteikiama tiksli forma. Po to pinami šonai. Juos nupynus iki viršaus, ištraukiama forma, tada likę vytelių galai užlankstomi. Pasak Virgio: "Pindamas vidutiniu tempu, krepšį nupinu per tris valandas".
     Deja, kūrybai lieka mažai laiko. Meistras, gavęs užsakymą, skuba kuo greičiau jį atlikti. Silpnaregio nupinti krepšiai neužsiguli dirbtuvėse - reklamos nereikia. Pati geriausia reklama - pats gaminys. Anksčiau Virgis nupintus krepšius, skalbinių dėžes, gėlių vazonus, baldus pardavinėdavo turguje. Vilniuje atsidarius fondo M95 parduotuvei, turguje prekiauti nereikia. Meistras gauna užsakymų ir neišeidamas iš dirbtuvės. Patys pirkėjai suranda silpnaregį pynėją.
     Virgis tradiciškai kiekvienais metais dalyvauja Kaziuko mugėje. "Kaziuko mugėje prekiauju nuo 1987 metų. Kiekvienoje mugėje parduodu visus gaminius. Kiekvienais metais važiuodamas į mugę baiminuos - gal neparduosiu? Vienas bičiulis yra sakęs: šitokius kalnus krepšių vežiesi ir visada juos parduodi. Ką žmonės su jais veikia? Gal krosnis kūrena?"
     Pasmalsavau, ko Virgis nepintų. Pynėjas ilgokai mąstė. Paskui tvirtai tarė: "Nesiimčiau pinti oro baliono krepšio - jo iš jokių dirbtuvių neišneši. Reikia pinti lauke, palapinėje. Pinant tokį krepšį reikia ir specialių žinių. Mano mokytojas R. Kranauskas neseniai pynė tokį krepšį turėdamas po ranka pavyzdį".
    
 

[Turinys] | [Grįžti]