SEMINARAI, KONFERENCIJOS


Juozas DAUNARAVIČIUS

PASIDALINOME DARBO PATIRTIMI


1999 metų spalio 8-9 dienomis Liaskų aklųjų mokykloje (Lenkija) vyko tarptautinė konferencija "Orientacijos ir mobilumo 20-metis dirbant pagal S. Suterko metodiką". Profesorius Stenlly Suterko - mokslininkas tarptautininkas, lenkų kilmės amerikietis, pirmasis JAV pasisakęs už ilgosios lazdelės panaudojimą. Mokęs studentus iš įvairių šalių: Portugalijos, Ispanijos, Italijos, Izraelio, Danijos, Šveicarijos, Tuniso. Organizavęs kursus Anglijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje. 1991 metais Lietuvoje pagal prof. S. Suterko metodiką orientacijos ir mobilumo kursus surengė jo mokiniai ponai Kvapišai.
     Konferencijoje Liaskuose dalyvavo apie 100 specialistų, besidominčių aklųjų ir silpnaregių orientacija erdvėje. Pagrindinis organizatorių tikslas - pasidalinti darbo patirtimi, įvertinti tai, kas pasiekta per 20 metų, ir kas turėtų būti tobulinama ateityje. Pirmąją konferencijos dieną buvo skaitomi pranešimai apie aklųjų ir silpnaregių vaikų, moksleivių, suaugusiųjų mokymą orientuotis su ilga baltąja lazda. Yra keturi būdai ir metodai, padedantys greičiau pasiekti savarankiškumo ir integruotis į visuomenę. Antrąją konferencijos dieną vyko diskusijos grupėse.
     Įdėmiai buvo išklausytas mano pranešimas "Apie aklųjų ir silpnaregių reabilitaciją Lietuvoje". Jos dalyviams padarė įspūdį tai, kad pas mus kiekvienas apakęs gali atvykti į LASUC reabilitacijai, kad LASS centro taryba nupirko puikių Kanados firmos "Ama Tech" ilgųjų vientisinių ir sudedamų lazdelių, kurias aklieji po orientacijos ir mobilumo kursų gauna nemokamai. Nesiruošiu perpasakoti visų pranešimų - jie bus sudėti į atskirą leidinį. Norėčiau išvardinti probleminius klausimus, kurie aktualūs ir mūsų šalyje.
     Daugelis pranešėjų akcentavo: orientacijos ir mobilumo užsiėmimams turėtų vadovauti kvalifikuoti specialistai, o ne atsitiktiniai asmenys. Nuoširdžiai džiaugiuosi daugeliu lenkų mokytojų pasiruošimu: jie lankę įvairius kursus, kuriuose dėstė ir vietiniai dėstytojai, ir užsieniečiai.
     Apie 10 jų mokytojų dirba užsienyje: JAV, Kanadoje, Australijoje, Prancūzijoje. Su tautiečiais palaikomas ryšys. Jie atveža naujausios literatūros, supažindina su reabilitacijos naujovėmis, organizuoja seminarus. Orientacijos ir mobilumo specialistų parengimą, tobulinimąsi koordinuoja tiflokatedros dėstytojai iš Varšuvos aukštosios specialiosios mokyklos.
     Konferencijoje nedalyvavo Lenkijos aklųjų draugijos atstovai. Kai kurie pranešėjai minėjo: dažnai atsitinka, kad draugija lieka nuošalyje kaip pasyvi stebėtoja.
     Liaskų aklųjų mokyklos regėjimo lavinimo mokytoja džiaugėsi lenkų išeivių Niujorko komiteto pagalba (komitetas įkurtas 1947 m.). Jis padeda įsigyti šiuolaikiškų didinamųjų stiklų, baltųjų lazdelių, priemonių silpnaregių regėjimui lavinti. Už individualiai pirktas priemones moksleivių tėvai turi mokėti pinigus, taip pat moksleivių tėvai prisideda perkant Brailio mašinėles (kaina nuo 2 iki 4 tūkst. litų). Kadangi mokykla nuo bendrabučio toli, todėl aklajam būtina turėti dvi "Pichtas". Tai pasiteisina: mokiniai kur kas geriau saugo taip įsigytą turtą.
     Viena iš didžiausių problemų - aplinkos pritaikymas akliesiems ir silpnaregiams. Pranešėjai tvirtino, kad silpnaregiams labai padeda įspėjamosios geltonos juostos Varšuvos gatvėse, tačiau daugelyje perėjų šaligatvis susilieja su gatve - tai padaryta važinėjančių vežimėliais patogumui. Todėl dabar staiga aklasis ar silpnaregis gali atsidurti važiuojamoje dalyje. Daug anksčiau prieš visas perėjas turėtų būti įrengtos skirtingos faktūros šaligatvio plytelės, kurias pajaustų neregiai. Siūlyta, kad visoje Lenkijoje būtų tie patys standartai garsiniams signalams sankryžose. Daug šioje srityje yra pasiekusi Čekija, kur yra patvirtinti specialūs kodeksai, kaip pritaikyti aplinką asmenims su įvairiomis negaliomis.
     Įdomiai apie savo šunį vedlį pasakojo aklas psichologas Pavelas Vduvikas. Tokį šunį įsigijo JAV, jis yra labai gerai išdresuotas. Į šunų vedlių mokyklą iš pradžių turėjo atsiųsti vaizdajuostę, pagal kurią mokyklos darbuotojai ištyrinėjo, kaip aklasis sugeba orientuotis baltosios lazdelės pagalba, koks jo ėjimo tempas, pagrindiniai charakterio bruožai. Vėliau Pavelas, nuvykęs į JAV, apie du mėnesius mokėsi, kaip vaikščioti su tokiu vedliu, kaip duoti komandas. JAV specialistai mano, kad šuo gali taip tarnauti 3-6 metus, kai kada iki 9 metų, vėliau jis išleidžiamas "į pensiją" ir neregiui vėl parenkamas kitas šuo, tačiau tai labai brangus malonumas, kuris kaip ir baltoji lazdelė negarantuoja visiško saugumo.
     P. Vduvikas siūlė, kad reikalingas įstatymas, kuriame būtų numatyta, kad aklasis su šunimi galėtų įeiti visur, nes jis pats keletą kartų nebuvo įleistas į kavinę ir į restoraną, yra problemų perpildytame miesto transporte.
     Didžiausias dėmesys buvo skiriamas aklųjų ir silpnaregių moksleivių ugdymui. Keletas pranešimų buvo skirti integruotam mokymuisi - toks mokymasis Lenkijoje taip pat nėra išplitęs. Daugelis manė, kad bendrojo lavinimo mokyklos dar negali priimti mokinių su regėjimo negalia.
     Švietimo ministerijos atstovas kalbėjo, kad reikia keliolikos metų, kad pradėtų veikti reformuota švietimo sistema. Daug pinigų reikia organizuojant aklojo mokymą. Ateityje numatoma, kad moksleiviai ne visą laiką bus aklųjų mokykloje.
     Konferencijos dalyviai tvirtino, kad ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į aklųjų moksleivių orientavimąsi erdvėje - nuo to priklauso moksleivių fizinė būklė, išvaizda.
     Jau darželinukams Liaskų aklųjų mokykloje du kartus per savaitę užsiėmimams vadovauja orientacijos ir mobilumo mokytojas. Čia jie supažindinami su pačiais orientacijos ir mobilumo pagrindais, per žaidimus lavinami pojūčiai, taisoma netaisyklinga laikysena. Ilgai buvo diskutuota, kada pradėti neregį mokinti vaikščioti su lazdele. Koks turi būti tinkamiausias laikas? Ar tai priklauso nuo moksleivio motyvacijos, o gal nuo pedagogų ir tėvų požiūrio? Tačiau tai turi būti bendras rūpestis ir bendras darbas. Dažnai tėvai mano, kad atidavė vaiką ir tegu moko. Štai ir A. Jonyno vidurinėje mokykloje šiais mokslo metais mokau 6 neregius moksleivius. Kiekvienam iš jų mokymo plane numatytas 1 orientacijos ir mobilumo užsiėmimas per savaitę, kuris gali trukti 22 min. (per metus apie 18 pamokų). Jeigu bent kuris iš šių moksleivių vaikščios su lazdele tik per užsiėmimus, tikrai rezultatai vėliau nedžiugins nei tėvų, nei pedagogų.
     Konferencijos metu buvo labai gera nuotaika, buvo kalbama ir diskutuojama labai aktualiais klausimais, jos dalyviai įgijo žinių, pasikeitė patirtimi.
     Kažkas iš pasisakiusiųjų minėjo, kad neregio ugdymas primena rožės auginimą: gėlę reikia atidžiai prižiūrėti, puoselėti ir tik tada ji sukrauna nuostabų žiedą, pakeri aplinkinius. Tačiau rožę reikia liesti atsargiai: jos spygliai duria.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]