Juozas VALENTUKEVIČIUSKNYGOS APIE NEREGIŲ GYVENIMĄ
Lietuvos aklųjų bibliotekos Tiflotyros skyrius kasmet išleidžia kelias originalias arba verstines knygas apie neregius. Visas jas stengiamasi išleisti Brailio raštu, reginčiųjų raštu ir kai kurias įgarsinti į kompaktines kasetes.
Skaitytojams reikėtų pristatyti šiais metais išleistas dvi knygas iš aklųjų istorijos: pirmoji - straipsnių ir dokumentų rinkinys "Tiflopedagoginis palikimas" (jos sudarytojas soc. m. dr. V. V. Toločka). Knygoje apžvelgiama aklųjų švietimo raida prieškario Lietuvoje; antroji - Reinholdo Kretšmerio "Aklųjų istorija" (nuo seniausių laikų iki visuotinio aklųjų švietimo pradžios). Tai pirmoji knyga lietuvių kalba, aprašanti aklųjų istoriją nuo pačių seniausių laikų iki XX a. pradžios. Knygą iš vokiečių kalbos išvertė Ina Praprovienė. Abi šios knygos išleistos padidintu šriftu, todėl jas nesunkiai galės perskaityti ir silpnaregiai. Pirmoji knyga išleista 25 egz. tiražu, antroji - 30. Šias knygas skaitytojai ras aklųjų bibliotekoje ir jos filialuose, mokymo įstaigose ir kai kuriuose universitetuose. O dabar apie šias knygas plačiau.
Knygos "Tiflopedagoginis palikimas" sudarytojas soc. m. dr. V. V. Toločka jau seniai domisi Lietuvos aklųjų švietimo raida, ypač aklųjų švietimo pradžia - Kauno aklųjų institutu. Jis kruopščiai peržiūrėjo prieškario periodinius leidinius, archyvinius dokumentus ir svarbiausius iš jų sudėjo į šį rinkinį. Čia spausdinami šešių autorių straipsniai ir dokumentai, liudijantys apie tų žmonių veiklą. Tai keturių Kauno aklųjų instituto vedėjų - Mečislovo Kviklio, Jeronimo Ignatavičiaus, Petro Maldeikio ir Jono Mikėno - darbai, Kauno aklųjų instituto felčerio Vlado Kviklio straipsniai ir ilgametės instituto pedagogės Viktorijos Genytės-Šmaižienės pedagoginis palikimas. Iš sukauptos medžiagos sužinome, kad prieškario Lietuvoje aklųjų švietimu rūpinosi valstybė. Švietimo ministerija skyrė lėšų mokymui, o Vidaus reikalų ministerija finansavo ūkio dalį. Iš spausdinamų dokumentų galima susidaryti vaizdą apie aklųjų švietimo pradžią, jų mokymą ir auklėjimą, kasdieninę buitį. Besidomintys čia galės sužinoti, su kokiomis problemomis susidūrė to meto instituto darbuotojai. Įdomu, kad mokymo programa buvo platesnė negu keturklasės pradžios mokyklos ir siauresnė negu progimnazijos. Surinkta medžiaga atspindi Lietuvos aklųjų švietimą per pirmuosius trylika metų (1928-1940 m.). Per tą laikotarpį buvo sukurta mokymo bazė, atsirado savos tradicijos. Buvo perimta geriausia užsienio šalių patirtis.
Sudarytojas medžiagą šiai knygai surinko iš sunkiai šių dienų skaitytojui prieinamų šaltinių. Kiekvienas dokumentas turi nuorodą į šaltinį, todėl knyga turi neabejotiną mokslinę vertę. Galima sakyti, kad šis rinkinys yra paminklas švietimo pradžiai ir tiflopedagogikai Lietuvoje. Skaitantys Brailio raštu, su šia medžiaga galėjo susipažinti dar 1990-1993 metais, kai buvo išleista serija bendru pavadinimu "Tiflopedagoginis palikimas".
R. Kretšmerio "Aklųjų istorija" į mūsų aklųjų biblioteką pateko tik 1998 metais. Apie šią knygą bibliotekos darbuotojai žinojo anksčiau, todėl be didesnių abejonių buvo nutarta ją išleisti lietuvių kalba. Tai viena pirmųjų knygų lietuvių kalba, aprašanti aklųjų gyvenimą nuo seniausių laikų iki XX a. pradžios. Knygą sudaro 12 skyrių. Medžiaga dėstoma pagal istorinius laikotarpius. Pradedama vos ne nuo pasakų ir padavimų, pateikiamos pirmosios išlikusios žinios apie aklumą, aklumo išplitimą, vėliau nagrinėjama žydų, romėnų ir vokiečių teisė, liečianti aklumą ir akluosius. Atskirame skyriuje aprašomi apakinimo atvejai baudžiant už įvairius nusikaltimus bei nuodėmes. Daug vietos knygoje skiriama aklųjų rašto atsiradimo istorijai, apžvelgiamas aklųjų rašto sistemų kūrimas, kaita, plokščiojo ir taškinio rašto atsiradimo istorija. Atskirai aprašomi nuo seniausių laikų išgarsėję aklieji, kurie pasižymėjo išmintimi, teologiniais ir filosofiniais gabumais. Labai plačiai aprašoma organizuoto aklųjų švietimo pradžia pasaulyje, gabių aklųjų specialus mokymas XVII-XVIII amžiuje. Knygoje nemažai vietos skiriama Brailiui ir jo raštui, šio rašto plitimui pasaulyje XIX a. antroje pusėje ir organizuotam aklųjų švietimo judėjimui. Kadangi knyga išleista Vokietijoje daugiau kaip prieš 70 metų, kai kurie teiginiai ir vertinimai yra pasikeitę, nes mokslas apie akluosius dabar toliau pažengė. Bet istoriniu požiūriu ši knyga labai vertinga. Reikia pasakyti, kad šioje knygoje skaitytojai žinių apie Lietuvos akluosius neras, nes mūsų šalyje aklaisiais rūpintis pradėta tik XX a. trečiajame dešimtmetyje.
Ši knyga duos naudos ne tik specialistams, dirbantiems su neregiais ar besidominčiais aklųjų istorija, bet ir eilinis skaitytojas ras įdomių žinių.
