Kalbėjosi Alvydas VALENTANEREGIAI MASAŽUOTOJAI - DABARTIS IR PERSPEKTYVOS
1996 metų rugsėjo mėnesį Vilniaus aukštesniojoje medicinos mokykloje pradėjo mokytis nauja, jau ketvirtoji, neregių masažuotojų grupė. "Tai ypatinga grupė, - tada sakė LASS centro tarybos darbuotoja Marija Gotbergienė, - pirmoji, kuri masažo mokysis ne dvejus metus, kaip būdavo anksčiau, o trejus. Būsimieji masažuotojai įgis daugiau papildomų žinių ir taps beveik medicinos bakalaurais."
Nejutome, kaip praėjo, gal net prašuoliavo tie treji metai, ir štai naujieji "beveik bakalaurai" rankose jau laiko diplomus. Kas laukia šitų jaunų žmonių, kokios apskritai neregių masažuotojų perspektyvos Lietuvoje? Mintimis apie tai sutiko pasidalinti LASS Vilniaus ir Alytaus apskričių tarybos darbuotoja Ramutė Gelažanskienė, jau beveik penkerius metus besirūpinanti regėjimo negalę turinčių žmonių, tarp jų ir masažuotojų, įdarbinimu.* * *
- Aklųjų ir silpnaregių sąjungoje pradėjau dirbti 1994 metų lapkričio mėnesį. Tų pačių metų birželio mėnesį Vilniaus aukštesniąją medicinos mokyklą baigė antroji neregių masažuotojų laida, tačiau prie jų įdarbinimo man beveik neteko prisidėti - didžiausias krūvis čia teko LASS centro tarybos darbuotojai Marijai Gotbergienei. Betarpiškai susidūriau su 1996 metų laida. Tada iš vienuolikos likusių Vilniuje masažuotojų darbo vietas pavyko surasti devyniems. Trumpiau sakant, įsidarbino visi, kas norėjo. Šios laidos masažuotojams yra sunkiau: iš devynių, likusių Vilniuje, liepos pradžioje realiai darbą turėjo tik keturi žmonės. Tiesa, yra pažadų, su kai kuriomis gydymo įstaigomis vyksta derybos, tačiau sakyti, kad tie žmonės jau turi realias darbo vietas, dar anksti.
- Kada pradėjote rūpintis būsimųjų masažuotojų įdarbinimu?
- Neperdedant galima sakyti, kad pradėjome ruoštis jau tada, kai jie įstojo į medicinos mokyklą. Aš pati, ieškodama darbo 1996 metų laidos masažuotojams, jau žinojau, kokia reali padėtis yra ligoninėse, poliklinikose, reabilitacijos centruose, kokia galėtų būti perspektyva. Žinojau jau ir problemas: derybos su darbdaviais, darbo birža... Siūlėme apie įsidarbinimą pagalvoti ir patiems būsimiesiems masažuotojams: praktiką atlikti tose gydymo įstaigose, kuriose ateityje jie galėtų arba norėtų dirbti. Tie, kas šito patarimo paklausė, jau turi darbo vietas. Kitiems, nesukusiems galvos, kur atliks praktiką, kur dirbs baigę mokyklą, dabar sudėtingiau.
- Kokie dėsningumai išryškėjo darbinant šias abi masažuotojų grupes? Kas pasikeitė lyginant su 1996 metais?
- 1996 metais viskas sekėsi šiek tiek lengviau, nes dar buvo laisvų darbo vietų. Praėjusios laidos masažuotojus dar pavyko įdarbinti ligoninėse, poliklinikose. Dabar ši niša praktiškai jau užimta. Į kokią ligoninę ar polikliniką benueisi, visur po vieną ar du mūsiškius jau dirba. Didesnioji šios laidos masažuotojų dalis darbo ieškosi arba jį jau yra susiradusi reabilitacijos centruose. Šiai laidai pasisekė: žmonės, baigę mokslus, iškart gali gauti licencijas privačiai veiklai. Vis dėlto norint verstis privačiai, reikia turėti pakankamai praktikos. O jos geriausiai galima įgyti tik dirbant gydymo įstaigoje.
- Tuo metu, kai mes kalbamės, renkama nauja masažuotojų grupė. Jeigu sunku susirasti darbą šiais metais baigusiems, tai tiems, kurie baigs po trejų metų, bus dar sunkiau. Tai gal tuomet masažuotojų jau nebereikia, gal pakankamai "prikepta"? O gal priešingai: mokslas sau, įdarbinimas - sau? Kasmet "prikepa" naujų filologų, gydytojų, net sielų ganytojų. Kodėl turėtume elgtis kitaip su masažuotojais?
- Vienareikšmiškai atsakyti būtų nelengva. Galima pasvarstyti: tarkime, pristabdome masažuotojų rengimą, bet juk tai viena iš populiariausių, neregiams prieinamų specialybių. Antra vertus, jau ir pačioje mokykloje yra tradicijos, materialinė bazė. Ar pavyktų, kartą pristabdžius, viską vėl sėkmingai pradėti? Kitas dalykas, kad didžiausia baigusiųjų dalis pasilieka Vilniuje. Tiesa, ir pačiame Vilniuje, ir aplink jį daugiausia ligoninių, poliklinikų, reabilitacijos centrų, taigi ir galimybių įsidarbinti. Tačiau reikėtų žinoti, kad su kiekvienais metais, su kiekviena nauja laida įsidarbinti vis sunkiau. Nemanyčiau, kad masažuotojų rengimą reikėtų sustabdyti ar bent pristabdyti. Vis dėlto, jau pradėdamas mokytis, žmogus turėtų pats rimtai susimąstyti, kur jis dirbs. Reikėtų pagalvoti apie mažesnius miestus, rajonų centrus. Suprantama, iškart kiltų papildomų problemų, reikėtų pasukti galvą, kur ir kaip tokį žmogų apgyvendinti. Tačiau teisybė ir tai, kad šičia dar yra laisvų vietų.
Palanki aplinkybė, kad vieną masažuotojų laidą nuo kitos dabar skiria jau treji metai. Per tą laikotarpį įvyksta vis kas nors nauja, atsiranda galimybė įsteigti vieną kitą papildomą darbo vietą. Štai susikūrė socialinių paslaugų centras "Vilkpėdė" - esame numatę jame įdarbinti vieną masažuotoją. Jeigu viskas klostysis sėkmingai, kitais metais galbūt galėsime įdarbinti dar vieną.
- Esate minėjusi, kad neregiams masažuotojams neretai koją pakiša medicinos seserys. Žinodamos, kad gali netekti darbo, jos persikvalifikuoja: lanko dviejų ar trijų mėnesių masažo kursus, gauna pažymėjimus ir pačios tampa masažuotojomis. Ar galėtume šį reiškinį kaip nors įtakoti, primesti jam savo žaidimo taisykles?
- Jeigu atidžiau peržvelgsime laikraščius, pamatysime, kad tokių kursų organizuojama gana nemažai. Visi jie yra mokami - vadinasi, reikalą turime su pinigais, su verslu. Draudimais vargu ar ką nors čia pakeisi. Vis dėlto manyčiau, kad įtakoti šitą reiškinį galima ir net būtina. LASS centro taryba turėtų pasiekti, kad specialiu Vyriausybės arba bent Sveikatos apsaugos ministerijos potvarkiu neregiams masažuotojams įsidarbinant būtų teikiama pirmenybė prieš trumpalaikius kursus baigusias medicinos seseris. Motyvų tam pakankamai, net ekonominių. Vienas jų galėtų būti kad ir toks: valstybė neregiui masažuotojui paruošti įdeda daug daugiau lėšų, negu medicinos seseriai perkvalifikuoti. Brangiai kainuoja tokie specialistai ir pačiai Aklųjų bei silpnaregių sąjungai: diktofonai, išmokos skaitytojams samdyti, specialios literatūros garsinimas. Vadinasi, neregį masažuotoją laikyti be darbo neapsimoka jau vien dėl ekonominių sumetimų.
- Kokių dar matytumėte galimybių įsidarbinti šią specialybę įsigijusiems ir dar įsigysiantiems masažuotojams?
- Pirmiausia, manyčiau, privati veikla. Čia vietos turėtų užtekti dar ne vienam masažuotojui. Kita visiškai laisva niša - tai mokyklos. Per televiziją, radiją girdime, kad vaikai nuo netaisyklingo sėdėjimo turi stuburo iškrypimų, kitų bėdų. Vadinasi, masažas jiems reikalingas. Jeigu pavyktų pasiekti, kad mokyklose, vaikų darželiuose būtų steigiami masažo kabinetai, nauda būtų abipusė - ir vaikams, ir patiems masažuotojams. Jeigu neįmanoma tokio kabineto įsteigti vienoje, steikime bendrą kelioms mokykloms. Kaip pavyzdį galėčiau paminėti Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. 1996 metais čia buvo įsteigta (beje, labai sunkiai) darbo vieta vienam masažuotojui - darbo jam užtenka iki šiol.
- Įvairiuose pasitarimuose, seminaruose tenka girdėti apie problemas, iškylančias įdarbinant neregius. Ar galite apie tai pakalbėti išsamiau?
- Negalę turinčio žmogaus įdarbinimas - sudėtingas dalykas. Yra įstatymai, nutarimai, juose viskas gražu ir sklandu. Bet vos tik pradedi įstatymuose numatytas nuostatas įgyvendinti praktiškai, to sklandumo iškart nebelieka.
Pirmasis sunkumas, su kuriuo susidūriau pati: Vilniaus darbo birža nenorėjo registruoti dar besimokančių masažuotojų kaip ieškančių darbo, nors įstatyme tokia teisė numatyta. Kreipėmės į respublikinę darbo biržą - įrodėme, kad mūsų reikalavimai teisėti. Taigi įvykdyta pirmoji sąlyga - įsiregistruota darbo biržoje. Dar praėjusių mokslo metų pradžioje Vilniaus darbo biržą įspėjau, kad pavasarį studijas baigs neregių masažuotojų grupė. Kartu paprašiau pagalbos, kad padėtų paieškoti darbdavių. Darbdavių birža neieškojo, pasakė: "Kvotuokitės vietas". Kvotavomės, pateikėme paraiškas. Pradžia lyg ir yra. Dabar prasideda derybos su darbdaviu ir su ta pačia darbo birža. Pagal įstatymą darbdaviui, steigiančiam negalę turinčiam žmogui darbo vietą, darbo birža sumoka iki 24 minimalių mėnesinių atlyginimų dydžio išmoką tos vietos papildomoms išlaidoms kompensuoti. Tačiau realybėje ta išmoka gali sumažėti, sakysime, iki 14 ar 12 minimalių atlyginimų. Darbdavys, steigiantis tokią vietą, biržai privalo pateikti išlaidų sąmatą ketinamam inventoriui įsigyti, o dabar dar ir sąskaitas-faktūras arba sutartį su parduotuve, kad tikrai tokį inventorių pirks, o tada birža jau sprendžia, kokią sumą jam išmokėti. Birža minėtąją išmoką duoda tik darbo vietai įsteigti, papildomai įrangai pirkti, bet ne atlyginimams mokėti. Darbdavys savo ruožtu mums sako: "Gerai, aš priimsiu neregį, nupirksiu iš darbo biržos skiriamų pinigų jam masažo stalą, telefoną ar kompiuterį... Iš ko aš jam mokėsiu atlyginimą? Jeigu pasiektumėte, kad birža leistų tuos pinigus bent pirmaisiais metais panaudoti atlyginimams, tada žiūrėtume." Seniau birža leisdavo tai daryti, dabar jau ne. Įdomumo dėlei galėčiau pasakyti, kad masažuotojai, kurie yra įsidarbinę per darbo biržą, visi iki šiol sėkmingai dirba. Darbdavys iš biržos gavo išmoką, dalį jos pirmaisiais metais panaudojo atlyginimui, pamatė, kad turi gerą specialistą ir antraisiais metais pradėjo jam mokėti pats. Tokių pavyzdžių galėčiau minėti ne vieną ir ne du. Dar viena problema: darbo birža kompensuoja papildomos, ypač specialios įrangos įsigijimą, o jeigu pats žmogus tą įrangą gauna kaip labdarą, tai darbdavys šių pinigų netenka. Didesnių ar mažesnių nelogiškumų tarp įstatymuose deklaruojamų nuostatų ir realybės galėčiau išvardyti ir daugiau.
- Aišku, kad įstatyme yra spragų, aišku ir tai, kad jeigu niekas nesiims jų "užtaisinėti", tai šitaip ir liks. Ar yra imamasi kokių nors konkrečių žingsnių, kad situacija pasikeistų?
- LASS centro taryba ne kartą pateikė savo siūlymų ir darbo biržai, ir Socialinės apsaugos bei darbo ministerijai. Aš pati irgi ne sykį lankiausi Respublikinėje darbo biržoje, kalbėjomės, aptarinėjome minėtąsias problemas. Kai kalbiesi su žmonėmis, viskas lyg ir gerai, supranta, pritaria, kad mūsų reikalavimai pagrįsti ir logiški. Tačiau viskas tik ir lieka kalbomis.
- Jeigu taip, tada galima daryti liūdną išvadą, kad visi mūsų raštai, siūlymai, kalbėjimai yra beviltiški, kad niekas į juos neatsižvelgia ir net neketina šito daryti.
- Nežinau, ar galima šitaip kategoriškai formuluoti. Taip nėra, kad visiškai niekas neatsižvelgtų, ir viską, ką siūlome, ignoruotų. Bet teisybė ir ta, kad daryti reikalingų pakeitimų įstatymuose ar kaip kitaip padėti irgi neskubama. Akivaizdu, kad savo žmonėmis (bent jau kol kas) geriausiai pasirūpinti galime tik mes patys.
