Algirdas MEILUSKEISTAS POŽIŪRIS
Jei žmogui, dirbančiam gamykloje, įmonėje, bendrovėje sulaužoma koja, nupjaunami pirštai, sužeidžiama galva, niekas neabejoja, kad darbininkas patyrė traumą. Jis toliau nebegali dirbti. Vežamas į ligoninę, gydomas. Į kitokią situaciją patenka žmogus, kai jam sužalojama akis. Daugelis nelaiko tai rimta nelaime, nes dėl akies sužeidimo ligonis gali eiti, kartais netgi dar ir dirbti. Organizacijų vadovai nesupranta (gal nenori suprasti), kad regėjimas yra didžiulis kiekvieno iš mūsų turtas ir kad tokia nelaimė gali ištikti kiekvieną.
Dar nuo sovietinių laikų yra išlikusi keista pažiūra į regėjimo invalidą. Jei asmuo visiškai aklas, jis elgeta. O jeigu teturi tik vieną sveiką akį, tai normalu. Daug metų Molėtuose dirba buvęs politinis kalinys ir tremtinys Stasys Aleksiejūnas. Prieš daugelį metų neteko jis vienos akies. Bet visą laiką dirbo, užaugino šeimą. Stasys žinomas kaip vienas sumaniausių santechnikų Molėtuose. Mažiau pažįstantys žmonės netgi nustemba, kad jis mato tik viena akimi.
Panašių minčių teko girdėti ir apie Balninkų seniūnijos Perkalių kaimo (Molėtų raj.) gyventoją Alfonsą Kildišių, kuris akies neteko kolūkiniais laikais. Augina jis didelę šeimą, dirba žemę buvusiame tėvų ūkyje. Atrodo, kad nelaimės lyg ir nejaučia. Bet taip nėra. Akies netekimas - svarbus dalykas, nes bet kada gali atsitikti taip, kad žmogus turėdamas pusę regėjimo gali jo visai netekti. "Tada tai jau blogai!" - pasigirsta balsai. Neduok, Dieve, niekam tokios nelaimės. Bet jų pasitaiko. Gyvena daug žmonių, kuriems amžina tamsa visą laiką. Ir liūdna, kai vis dar pasigirsta balsų, kad akies sužeidimas tai niekis. Nematysi viena akimi, tarnaus kita. Tokios mintys vyrauja ir šiomis dienomis.
Anykščiuose gyvena Antanas Baronas, kuris maždaug prieš dvejus metus, dirbdamas UAB "Artokis", susižalojo akį. Tvarkant medieną, iš staklių išlėkusi medžio atplaišėlė pataikė į akį. Iš pradžių į tai mažokai dėmesio skyrė ir pats sužeistasis. Tik baigęs darbą, nuskubėjo į greitosios pagalbos priėmimo skyrių. Čia pasiūlė vykti į Kauno akių ligų klinikas. Bet reikėjo siuntimo. O Anykščiuose okulistė dirba ne kasdien. Ji važinėjo iš Ukmergės tik 3 dienas per savaitę. Tada A. Baronas nuskubėjo pas privačia praktika užsiimančią akių gydytoją, bet buvo savaitgalis ir jos nerado. Tik po kelių dienų gavo siuntimą ir išvyko į Kauną. Akių klinikose tuojau A. Baroną operavo. Jis patyrė sveikatos sutrikimų, neteko dalies regėjimo. Ir liūdniausia, kad bendrovės administracija nenorėjo pripažinti, jog dėl to kalta UAB "Artokis". A. Baronui teko kreiptis į teismą, kad gautų kompensaciją už darbingumo netekimą. Teismai vyko net dvejus metus. Bylą nagrinėjo Anykščių rajono apylinkės teismas (teisėjas Ričardas Gabrilavičius), su kurio nutartimi A. Baronas nesutiko. Jis apeliacine tvarka kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą. Teko padėti daug pastangų ir įrodyti, kad akies sužeidimas yra svarbi trauma ir į ją pro pirštus žiūrėti negalima.
Tai tik vienas atvejis. Tačiau tokių keistų požiūrių į akių sužeidimus pasitaiko dažnai. Tik ne visiems kaip A. Baronui pavyksta įrodyti savo nekaltumą darbovietėse, teismuose. O dėl akių šviesos reikia grumtis. Svarbiausia, kad darbdaviai daugiau dėmesio skirtų darbo apsaugai, regėjimo priežiūrai.
