Ona VARIAKOJIENĖ
JAUNYSTĖS DRAUGEI
Tu ateik šįvakar į gimimo dieną,
Tik nenešk man rožių, laimės nelinkėk,
Švelniai apkabinki ir pažvelk į sielą -
Kaip tavęs aš laukiu, miela, patikėk!
Mes nekelsim tostų su svečiais triukšmingai,
Nes sudužo taurė, džiaugsmo sklidina.
Kažkada linkėta - būk linksma, laiminga -
Tyliai pasitraukė laimužė mana.
Kažkada ir rožės be dyglių žydėjo,
Kažkada jas nešė mylima ranka,
Kažkada ir juokas, ir daina skambėjo,
O šiandieną sieloj - tuštuma skaudi.
Tu padainuoki man svajų valtelę,
Upeliu irkluosiu į ten ir atgal...
Niekad nepavargsiu plaukiant į tą šalį,
Niekas šios kelionės sutrukdyt negal.
Mes iškelsim puotą šviesią mėnesieną,
Pasikviesiu aidą laimingų dienų,
Tik ateik, mieloji, į gimimo dieną
Ir svajų valtelę atnešk dovanų.
BALANDŽIO VĖJAS
Vėl karklo šakele balandis pamojo,
Kaip kasmet žibutės sužydo šile,
Vėl balandžio vėjas žiedelius bučiuoja,
Sunkūs atminimai vis šalia.
Širdy liko žodžiai, kažkada kalbėti,
Žibutės pražysta tiktai tau ir man.
Ir buvo gyventa, mylėta, tikėta,
Linksmą tavo veidą lyg dabar matau.
Sunku patikėti, kad nieko neliko:
Tikro džiaugsmo, juoko, lūpose dainos.
Tas balandžio vėjas, iš kažkur atklydęs, -
Nusinešė laimę jis savo delnuos.
Išėjau į šilą pasibart su vėju
Kurgi dingo viskas? Nėr gėlės melsvos,
Tik viena paklydau, baugu, vakarėja
Toks klaidus takelis, kur jisai nuves?
Ir balandžio vėjas man tada pasakė,
Kad viliokė laimė - tik graži svaja.
Trumpai leista džiaugtis šilo mėlynakėm,
Likę atminimai - tai širdies malda.
