Vytautas GUDONISJ.DYKMANAS. AKLAS ELGETA
XIX a. belgų dailininkas Jozefas Laurentas Dykmanas (1811-1888) yra žinomas kaip puošnių, kruopščiai detalizuotų paveikslų autorius. Tapybos jis mokėsi pas žymius to meto Antverpeno dailininkus Tylmeną ir R.Veipersą.
Paveiksle pavaizduotas elgeta, stovintis su mergaite prie bažnyčios sienos. Abu jie saulės apšviestoje dalyje ir lyg džiaugiasi šiluma. Neverta ieškoti elgetos rūbuose skylių, prairimų ar lopų. Dykmanas to nemėgo, jis piešė mielus paveikslus, kur viskas turėjo būti gražu. Kiek atloštą aukšto neregio galvą puošia žili banguoti, tvarkingai sušukuoti plaukai. Tą patį galima pasakyti apie barzdą, kurią tamsūs plaukai pagražina tauriais melsvai sidabriniais tonais. Užmerktos akys, daili smaili nosis ir raukšlės virš antakių suteikia veidui santūrumo, orumo. Iki kaklo užsegtas šiltas rudas apsiaustas. Patogaus, plataus apsiausto skvernai krinta dailiomis klostėmis. Kairėje rankoje - juoda skrybelė, dešinėje - saulėje blizgantis juodas rožančius, kurio dalis kartu su metaliniu, o gal net sidabriniu kryželiu ramiai guli ant skrybėlės brylio. Sveiko senolio skruostai švyti nebūdingu tokiam amžiui raudoniu. Senelis nepavargęs, nes neatsirėmęs į šiltą pastato sieną. Nėra ir tradicinio berniuko vedlio. Šalia stovi daili paauglė mergaitė, galbūt vyriškio anūkė. Dešiniąja ji įsikibusi į parankę ir prigludusi prie senolio, kairiąją ištiesusi - lyg prašytų aukos. Mergaitės plaukai tvarkingai sušukuoti, ji vilki smaragdo spalvos suknelę. Rausvi skruostai ir dailus mergaitės veidas nesiderina su jos dabartiniu vaidmeniu. Nežinodami paveikslo pavadinimo, nesuprastume, kad tai išmaldos prašantys žmonės.
Už šios keistos poros nugarų matosi atviros bažnyčios durys. Silpna žibinto šviesa rausvina ant sienos kabantį nukryžiuotąjį. Iš bažnyčios išeina pagyvenusi moteris su papuoštu melsvais kaspinais gobtuvu ant galvos. Kairėje rankoje maldaknygė, o dešine pakėlusi ilgo apsiausto kraštą, ruošiasi nulipti laiptais. Gražiai marguoja pakelto apsiausto pamušalas bei tvarkingai klostėmis krintanti atsidengusios suknelės dalis. Dailininkas lyg gėrisi paveikslo detalėmis: nudaužtu sienos kampu ar įtrūkimu akmenyje. Subtiliai perteiktos bažnyčios išorės architektūrinės detalės.
Čia matome idealizuoto neregio paveikslą. Nei aklasis, nei mergaitė žiūrovo nejaudina. Prieš mus gražus, kruopščiai atliktas, mielas devynioliktojo šimtmečio realistinis paveikslas, kuriame dailininkui buvo svarbiau perteikti išorę, o ne vidinį šių žmonių pasaulį. Ir tai jam puikiai pavyko.
