PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ METAI


Salinija KALPOKAITĖ

KARPINIŲ MEISTRĖ


B.Misiūnienę (dešinėje) sveikina draugė karpinių parodos atidarymo metuRokiškio raj. savivaldybės viešojoje bibliotekoje veikė mokytojos, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Rokiškio rajono organizacijos narės Bronės Misiūnienės karpinių paroda.
     Kukli, niekuo iš kitų neišsiskirianti moteris labiausiai mane nustebino savo kruopštumu. Mačiau, kiek ji dėjo pastangų, kad tinkamai būtų eksponuojami karpiniai, kaip stengėsi, kad paroda atrodytų nepriekaištingai. Supratau: ponia Bronė nemėgsta paviršutiniškumo, viską nori atlikti tobulai. Kai panorau daugiau sužinoti apie ją pačią, jos pomėgius, mokytoja mane maloniai pakvietė į svečius.
     Tik pravėrusi buto duris, pasijutau lyg muziejuje. Pamačiau antrąją mokytojos Bronės parodą. Pagalvojau: juk ši moteris silpno regėjimo, o darbštumu ir tvarka pranoksta ne vieną savo likimo draugę. Sužavėjo mane jos svetingumas, vaišingumas.
     Susėdome. Prie kvapnios arbatos puodelio šeimininkė noriai pasakojo apie save, darbą, išaugintus vaikus, vaikaičius, jų džiaugsmus bei vargus. Ir vis eilėmis. Visą savo gyvenimą eiliuotai išguldė. O svarbiausia, paklausus, ar neslegia jos pečių pensininkės našta, pašmaikštavo: "Dabartinė mano profesija ir yra pensininkė".
     Ponia Bronė ką tik šventė 65-ąjį gyvenimo jubiliejų. Ji gimė Utenos rajone, Sprakšių kaime. Šeimoje augo 6 vaikai. Tėvai, anot pašnekovės, buvo šimto amatų meistrai. Ypač motina gražiai nėrė, audė. Bronytė iš savo tėvų paveldėjo gerą kraitį: nuo pat vaikystės gražiai piešia, neria, siuvinėja. Nuo tų laikų išsaugojo nemažai rankdarbių. O ir jaunystėje ji buvo choristė, literatė, šokėja ir artistė.
     Bronė baigė Švenčionėlių pedagoginę mokyklą. Dirbo Raguvėlėse, Girelių mokykloje, Utenos 2-oje vidurinėje. Ištekėjo. Vyras buvo teisininkas. Jis taip pat mėgo pinti iš vytelių, drožinėti. Gimė sūnus Algis, vėliau dukra Dalytė. Šiuo metu džiaugiasi 3 vaikaičiais.
     Nuo 1969 metų gyvena Rokiškyje. Visą tą laiką, iki 1995 m., dirbo Juozo Tumo Vaižganto vidurinėje mokykloje pradinių klasių mokytoja. Mokykloje prabėgo, anot Bronės, pačios prasmingiausios dienos.
     Prakalbom ir apie jos pomėgius. Mane labiausiai domino karpiniai. Karpyti mokytoja Bronė pradėjo 1959 metais besilaukdama pirmagimio. Buvo žiema, už lango siautė pūga. Labai skaudėjo dantį, o vaistų neturėjo. Ieškodama nusiraminimo, pradėjo karpyti. Kai vyras budėdavo, vaikai išeidavo į šokius, Bronė jų laukdama karpydavo. Savo darbelius slėpdavo spintoje. Tik daug vėliau juos parodė, eksponavo Vilniuje, Šiauliuose.
     Jos darbus pastebėjo ir su jais kitus supažindino Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Rokiškio organizacijos pirmininkė Dalia Zemlickienė ir Panevėžio aklųjų bibliotekos vedėja Aldona Galadauskienė. 1998 m. Bronės karpiniai buvo eksponuoti Panevėžyje. Ji dalyvavo ir meno kolektyvų zoninėje apžiūroje, kur buvo pristatyta kaip poetė ir karpinių meistrė. Po šios šventės ji įgavo tarsi naujus sparnus. Su karpiniais dalyvavo parodose Radviliškyje, Vilniuje ir kt.
     Pasidomėjau, kas Bronę paskatino rašyti. Kai mirė vyras, išvažiavo vaikai, ją aplankė poezijos mūza. Galvojo, kaip reikės gyventi. Palengvėjo, kai pradėjo rašyti. Ypač mėgsta rašyti sode atokvėpio valandėlėmis. Eilėraščiuose - autorės jausmai ir vidinis pasaulis.
     Jau ir arbata atšalo. Taip greitai bėga laikas, o mes vis kalbamės. Dar kartą apsižvalgiau. Lyg įspėdama mano mintis, mokytoja papasakojo apie savo gyvenimo žvaigždes, iškarpytas iš blizgančio popieriaus, puošiančias jos butą. O tų žvaigždžių, žvaigždelių! Viena už kitą įdomesnės, gražesnės. Ir visos skirtingos. Jų prikarpyta jau per 1000. Karpo nuo 1996 metų. 2000 metams žada iškarpyti lygiai 2000. Anot Bronės: "Kiekvienoj savoj žvaigždelėj paskatinimą, viltį matau". Jose - ir autorės džiaugsmas, ir skausmas, ir akių šviesa, ir viltis.
     Kai pasidomėjau, kaip ji tiek daug suspėjo padaryti, kur žvalumo, darbštumo, energingumo paslaptis, nedvejodama atsakė: "Mano širdyje nėra pykčio, pavydo. Aplink tik malonūs veidai. Pikti žodžiai įsminga giliai į širdį. Visi nusipelnome gero, malonaus žodžio, užuojautos, ypač tėvai, seneliai". Geru žodžiu, pasak mokytojos, sušildom save ir kitus. Daug ką gali žmonės dovanoti vieni kitiems: gerą nuotaiką, eiles, šypseną, bučinį. "Stengiuosi savo metus prasmingai palydėti, kad nereikėtų vėliau gailėtis", - dar pridūrė.
     Visko buvo ponios Bronės gyvenime. Buvo apakusi, daug kartų sirgo. Vaikystėje tėvai buvo praradę bet kokią viltį, kad ji pasveiks. O Bronė išgyveno. Ji yra optimistė, kol kas stipri, nepražūstanti gyvenimo verpetuose: "pakelta galva per gyvenimą ėjau, po sunkių ligų, bėdų pakilau už tai Dievui padėkodama". Norėtų mokytoja Bronė, kad viskas būtų idealu, bet žino, kad tai nebūtų realybė.
     Atsisveikindama artėjančio jubiliejaus proga ir aš jai palinkėjau akių šviesos, sveikatos, kantrybės, o svarbiausia - neišsenkančios kūrybos versmės.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]