NEREGYS IR VISUOMENĖ


Aurelija MYKOLAITYTĖ

PIRMASIS NEPRIKLAUSOMOJ LIETUVOJ


"Apie akluosius susukta jau apie pusšimtį filmų, bet šis nepriklausomoj Lietuvoj - pirmasis", - sakė Juozas Valentukevičius, tiflotyros skyriaus vedėjas. Dokumentinę juostą "Pasaulis be šviesos", sukurtą 1998-aisiais, šių metų kovo 11 dieną parodė LNK televizija. Jos autoriai - Vytautas Damaševičius ir Juozas Matonis, rėmėjai - Invalidų reikalų taryba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Kas gi labiausiai rūpėjo filmo sumanytojams? Kuo jis išsiskiria iš kitų?
     Jau pirmieji filmo kadrai "išduoda" režisierių sumanymą: vaikas stovi prie lango ir žvelgia į pasaulį, šviesų ir skaidrų, kur lengvai, tarsi žaisdamos, krenta snaigės. Aklo žmogaus prisitaikymas prie aplinkos, jo gyvenimas nematant - tai gija, siejanti į vieną visumą pavienius juostos epizodus. V.Damaševičius ir J.Matonis savo pasakojimą apie akluosius pradeda nuo pačių mažiausių - nuo kūdikių, kurie gimė akli. Parodomas berniukas, dar tik pradedantis pažinti pasaulį, suprasti jį per lytėjimą, mamos artumą. Tiflopedagogė Stasė Bričkutė gyvu pavyzdžiu moko, koks turi būti kitų žmonių požiūris į tokį mažylį: kiekvienas vaikas, gimęs aklas ar tokiu tapęs vėliau, yra ugdomas, jis pajėgus pažinti pasaulį kaip ir visi kiti. Kitas filmo epizodas - LASUC mokiniai, dėliojantys Brailio raštu žodį "mama" ir jį iš lėto skaitantys pirštais. Dar daug jiems reikės mokytis, kad galėtų skaityti ilgus tekstus, knygas, tačiau pradžia jau yra - pasaulis kuo toliau, tuo labiau atsiveria. Režisieriai veda žiūrovą tolyn per aklojo gyvenimą: parodomas vaikinas, kuriam orientacijos ir mobilumo mokytojas aiškina, kaip eiti su baltąja lazdele. Iš pradžių tai tik kelias klaidžiais mokyklos koridoriais, vėliau, kitame epizode su VU Filosofijos fakulteto studentu, - savarankiškas grįžimas namo, įsiklausant į šviesoforo signalus, baltąja lazdele ištiriant kelią ir pasiekiant norimą tikslą. Taip pasaulis plečiasi, apimdamas vaikystę, jaunystę, suaugusio žmogaus būtį. Juzefa Truncienė, gyvenanti Alytaus rajone, Rimėnų kaime, - jau iš to suaugusiųjų pasaulio, kur tenka gyvenimą kurti pačiam, be niekieno pagalbos ir patarimo iš šalies. Filmo režisieriai parodo šios moters gyvenimą, kuris niekuo nesiskiria nuo kitų: tie patys kaimo darbai, rūpesčiai. Net kaimynai netiki, kad Juzefa yra akla - sako: "Mato, bet apsimeta". Taip maždaug per pusvalandį perbėgama per visą aklo žmogaus gyvenimą, kol galop apsistojama prie trijų bičiulių iš Utenos - režisieriai šiame epizode parodo bendravimą tų žmonių, kuriuos sieja panašus likimas. Tai irgi ryšys su pasauliu, ne mažiau svarbus nei Brailio raštas ar baltoji lazdelė. Paskutiniai filmo kadrai - draugų kelionė kažkur tolyn, galbūt aplankyti savo bičiulio Vytauto, galbūt šiaip pabūti visiems kartu. Tai jau ne pasaulio stebėjimas pro langą, o tikras buvimas jame, ėjimas, tiriant ir tuo pačiu pažįstant gyvenimą.
     Taigi filmo turinys labiau švietėjiškas: norima parodyti, kaip aklas žmogus gali prisitaikyti prie aplinkos, gyvenimo reikalavimų. Daug vietos skiriama baltosios lazdelės propagavimui: visi be išimties aklieji, parodyti juostoje, vaikšto su baltąja lazdele - pradedant LASUC mokiniu, keliaujančiu pagal nurodytą maršrutą, baigiant Rimėnų kaimo moterimi, kurią ne tik vedžioja vaikai, bet ir ji pati savarankiškai vaikšto su baltąja lazdele. Bene daugiausia vietos skirta ir Juozui Daunaravičiui, kuris aptaria baltosios lazdelės svarbą aklo žmogaus gyvenime: ji reikalinga, kad nereikėtų vaikščioti patamsiais, gėdinantis kitų žmonių ir dieną sumaišant su naktimi. "Prisitaikyti prie regėjimo netekimo" - šie orientacijos ir mobilumo mokytojo žodžiai yra tarsi filmo moto, atspindintys autorių laikyseną. Pasak J.Valentukevičiaus, toks baltosios lazdelės akcentavimas visiškai naujas gausioje dokumentikoje apie akluosius.
     Žinoma, režisierių pasirinktas aspektas - neregio pastangos įsikurti pasaulyje - tegalėjo aprėpti tik dalelę aklųjų gyvenimo, užgriebiant iš esmės tik LASUC veiklą. Už "kadro" liko daugybė dalykų, kurie akliesiems ne mažiau rūpi nei lavinimasis ir švietimas. Pažiūrėjus filmą, gali susidaryti įspūdis, kad reikia labai nedaug: gerų pedagogų, kurie nuo pat mažumės bus šalia tavęs ir ves į gyvenimą, mokydami Brailio rašto ir gerai įvaldyti baltąją lazdelę... Ar iš tikrųjų aklųjų pasaulis yra toks paprastas ir lengvas kaip tos krintančios baltos snaigės pirmuosiuose filmo kadruose?
     Tikriausiai bus dar sukurtas ne vienas filmas apie akluosius. Pasak J.Valentukevičiaus, būsimi režisieriai galėtų nepatingėti ir peržiūrėti, kas yra padaryta prieš juos. Štai pirmasis filmas buvo susuktas dar prieškarinėje Lietuvoje 1933-1934 metais, tik, deja, Lietuvoje juosta neišliko - yra vilties, jog ji išvežta į JAV. Tačiau Lietuvos aklųjų bibliotekoje, Tiflotyros skyriuje, yra saugoma gausybė filmų, kino kronikų, žurnalų, pasakojančių apie aklųjų gyvenimą, jų darbus, rūpesčius ir džiaugsmus, įžymius žmones, kaip antai: Beatričė Grincevičiūtė, Antanas Jonynas ir kt. Štai keletas juostų pavadinimų: "Beatričė" (1966), "Žmonės, sugrįžę iš tamsos" (1967), "Darbo ir šviesos keliu" (1977), "Juodoji vaivorykštės spalva" (1978), "Ji kaip daina" (1979), "Spindulėlis" (1982). Norėtųsi tikėti, kad naujasis filmas "Pasaulis be šviesos" nebus užmirštas garso ir vaizdo archyvuose, o bus mielai žiūrimas ir galbūt padės kam nors įveikti negalę. Beje, tokia pat rubrika - "Įveikti negalę" - buvo pavadinta ir pati laida, kurioje ir parodyta ši dokumentinė juosta apie akluosius.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]