Remigijus BALSYSPOETAI KEIČIA AMPLUA
Taip jau sutvarkytas gyvenimas: vasarą keičia žiema, žiemą - vasara, kairiuosius keičia dešinieji, dešiniuosius - skandalai. Keičia savo kailio spalvą žvėrys, politikai, keičiame, mainome ir mes savo pačių kaukes - nelygu prieš ką ir kokių tikslų vedami vaidiname...
Vaclovas Areima dar nepakeitė nei savo kailio, nei akių spalvos, neteko girdėti, kad jis būtų pakeitęs partiją (nė vienai iki šiol nepriklauso) ar išmainęs Aklųjų ir silpnaregių sąjungą į kitą kurią labiau apsimokančią organizaciją - sakysime, kad ir į draugiją Lietuvos valstybei apiplėšti ir kuo daugiau iš jos pasipelnyti. Su tikrais šio amato meistrais net lygintis nelabai išeitų - nedidelė nereikšminga smulkmena, svarbi nebent pačiam Vaclovui ir tiems, kas skaito jo kūrybą: mat poetas Areima dabar dar tapo ir prozininku. Praėjusiais metais "Mūsų žodis" išleido jo apsakymų knygą "Jos šešėlis". Šitaip vadinasi knyga, šitaip pavadinta ir didžiausia, bene ketvirtadalį jos užimanti apysaka. Tai pasakojimas apie jaunystę, internate praleistus metus, pirmąją meilę, kitos moters šešėlį. Pasakojimas, kai į tai, kas buvo, žvelgiama iš laiko ir metų perspektyvos, su atlaidžia, daug ką supratusio ir perpratusio žmogaus šypsena. Beje, pastaroji ypatybė V.Areimos prozą suartina su šio autoriaus poezija: čia irgi, ypač jumoristine dvasia parašytuose eilėraščiuose, jaučiame tą patį atlaidų, gyvenimo logiką perpratusio žmogaus šypsnį, lengva autoironija paženklintą santykį su pasauliu. Tačiau knygoje yra ir daug nauja: šalia lengvos ironijos ir autoironijos - groteskas, farsas, gyvenimo tragizmas: pridergtas tuščiaviduris Stalino biustas, viduriuojantis mokyklos komjaunimo sekretorius, Kauno kareivių sugulove tapusi kažkada slapčiomis mylėta moteris (apysaka "Jos šešėlis"). Beveik visi V. Areimos apsakymai balansuoja ant realybės ir nerealybės ribos, todėl skaitant juos neapleidžia baugumo, niūrumo įspūdis ("Grafų kapo paslaptis"). Autorius visai rimtai mums seka istorijas apie vaiduoklius, numirėlius, tėvo kažkada paslėptą auksą. Į vientisą meninį audinį gula modernios parapsichologinės teorijos, detektyvo elementai, istorija apie neregį, keršijusį maskolėms už sugriautą savo gyvenimą ("Vaiduokliai nesišypso"). Apskritai, "Jos šešėlis" - gana marga, kaleidoskopiška, intensyvaus veiksmo ir kietos intrigos knyga. Nuo daugiau vertinimų susilaikysime, nes tai jau būtų savos nuomonės primetimas, o ją kiekvienas skaitytojas turėtų susidaryti pats. Tik norėtųsi atkreipti dėmesį dar į vieną dalyką: V. Areima "Jos šešėlyje" peržengia ribą, skiriančią neregių ir reginčiųjų žmonių pasaulį. Tiksliau pasakius, riba tarp tų pasaulių šioje knygoje išnyksta, jos paprasčiausiai nelieka. Nelieka ne todėl, kad neliktų aklumo, kaip reiškinio, ir pačių neregių (juos knygoje sutinkame ne taip retai), bet todėl, kad prieš gyvenimą, pasaulį, prieš dėsnius, tvarkančius mūsų pačių likimą, visi esame vienodi ir visi lygūs. Būtent ši ypatybė leidžia naująją V. Areimos knygą vertinti platesniame literatūros kontekste.
Apsakymo "Vaiduokliai nesišypso" ištrauka
(iš V.Areimos knygos "Jos šešėlis")
Buldogiško veido majoras rankose laikė primargintus iškiliais bespalviais taškais popierius, kai į kabinetą įėjo milicijos eilinis, kontroliuojantis namą, iš kurio iškrito panelė.
- Štai, - majoras ištiesė atėjusiajam ranką su popieriais. - Viskas, ką mes radome jo vidinėje švarko kišenėje. Ką galėtų reikšti šie taškai? Kažkokia popierinė tarka...
- Anaiptol, majore, tai jokia tarka, - pagyvėjo atėjusysis. - Tai aklųjų raštas. Aš esu buvęs jų mokykloje ir mačiau, kaip vikriai su tokia yla jie bado tuos taškelius. Paskui, braukdami pirštais, skaito. Jų knygos labai didelės ir storos.
- Na, gerai jau, gerai, - lyg ir pyktelėjęs, kad kažkoks eilinis žino daugiau už jį, nutraukė majoras pavaldinį. Gal galite surasti žmogų, mokantį perskaityti, kas čia parašyta?
Po geros valandos į kabinetą įžengė aukštokas tiesios laikysenos žmogus tamsiais akiniais, kurie tvirtai laikėsi ant poilgės nosies ir kiek per daug atlėpusių ausų. Vilkėjo jis pilka gerai išlyginta eilute. Kaklaraištis labai vykusiai derėjo ne tik prie kostiumo, bet ir prie akinių.
- Sėskitės, - smalsiai apžiūrėjęs atėjusįjį, pasakė majoras.
Neregys beveik nematomu judesiu apčiuopė kėdės atkaltę ir padėkojęs atsisėdo.
- Jūs mokate aklųjų raštą? - paklausė majoras.
- Taip, - trumpai atsakė neregys.
- Aš norėčiau, kad tai, kas čia parašyta, liktų tarp mūsų.
Ir apėjęs stalą majoras grūste įgrūdo lapus neregiui į rankas. Šis tylėdamas juos pačiupinėjo.
Kuo toliau neregys skaitė laišką, tuo labiau niaukėsi majoro veidas. Iš ten plaukiantys žodžiai tarsi aštrūs botago kirčiai krito ant rusų, taip pat ir ant jo, majoro, nors ir užaugusio Lietuvoje. Jis šventai tikėjo, kad jo tauta Lietuvai padarė tiek gero, jog lietuviai ir per tūkstantį ateinančių kartų nepajėgs rusams atsidėkoti. Tiesa, šis įsitikinimas kiek susvyravo, kai prie Aukščiausiosios tarybos ėmė liepsnoti vadinamieji laisvės laužai, tačiau, kaip ir dera tikram partiečiui, manė, jog laužus kursto lietuvių tautos atplaišos, su kuriomis netrukus bus susidorota. Majoras pyko, jog su banditėliais taip ilgai terliojamasi. Kai jam pasakė, kad vietoje, kur užsimušė mergaitė, aplinkinių namų gyventojai pastatė kryžių, jis tepratarė:
- Tegul stovi. Aš manau, jog netrukus nukryžiuotųjų bus daugiau, negu jie pristatys kryžių.
Majoras, visas drebėdamas iš įtūžio, atsistojo ir nukryžiavimą norėjo pradėti čia, savo kabinete, pradėti nuo neregio, skaitančio laišką. Neregio asmenyje jis matė aną "svoločių", į šuns dienas išdėjusį jo garbingąją tautą.
Neregys, pajutęs šalia savęs žmogų, irgi atsistojo ir virpančiomis lūpomis pasakė:
- Aš taip pat rusas.
Majoras kiek padvejojęs, bet jau su švelnesne mina veide pačiupo aklojo ranką ir pasakė: "Spasibo". Paskui spustelėjo skambučio mygtuką.
Atėjęs milicininkas neregį išvedė. Netrukus į kabinetą įžengė nedidelio ūgio, civiliškai apsirengęs žmogus ir, patraukęs kėdę, kur tik ką sėdėjo neregys, atsisėdo pats. Iš laisvų manierų buvo matyti, kad jis čia savas. Skvarbiomis mažomis akutėmis įsistebeilijo į krūvą taškuotų popierių, paskui paklausė:
- Savižudybė iš meilės?
Majoras kreivai šyptelėjo ir atsakė:
- Taip, iš meilės lietuviams ir neapykantos rusams. Jeigu turite laiko, paklausykite įrašo. Aš manau, kad mums reikėtų labiau pasidomėti tomis invalidų organizacijomis, nes po jų iškabomis gal slepiasi ne vienas prochvostas.
Atėjusysis, neslėpdamas nustebimo, pašoko nuo kėdės.
- Sakote, majore, čia rimčiau nei...
- Taip, - neleidęs baigti sakinio kaip kirviu nukirto majoras.
- Labai blogai, kad apie šį laišką žino ir jį skaitęs neregys. Laiško pagarsinimas šiuo metu būtų labai pragaištingas - tarsi naujos malkos laužams...
- Būkite ramus, majore, tasai žmogus mums seniai tarnauja ir yra tikrai patikimas, iki šiol mūsų neapvylė. 0 kai dėl invalidų - jūs sakote tiesą, ir mes jau imamės tam tikrų priemonių. Jūs tikriausiai žinote, kad nelojalūs valdžiai elementai įsikūrė Aklųjų garso įrašų namuose, iš kur transliuoja radijo laidas.
- Suprantama, kad tai pirmaeilis uždavinys, - pasakė kiek aprimęs majoras. - Bet ir šito reikalo negalima užmiršti. O dabar pasiklausykime laiško įrašo:
"...gaila, kad iš gyvenimo tenka pasitraukti kaip tik dabar, kai virš maskolių okupuotos Lietuvos ima sklaidytis debesys. Bet tas procesas gali užtrukti. Kai pagalvoju, kad dar kartą pateksiu į saugumo rankas, mane apima toks siaubas, jog kartais net kelias dienas su manimi niekas negali susikalbėti... Atrodo, kad vėl stoviu rūsyje, pilname vandens, kuris jau siekia burną, ir aš imu lenkti galvą atgal, kol ima traškėti ne tik kakle, bet ir galvoje. Ausyse pasigirsta ūžesys, o pro jį nuolatos išgirstu tą patį balsą: "Pasakyk, kur slepiasi banditai, ir liksi gyvas". Ir kiti kankinimai buvo baisūs, tačiau šį prisimenu dažniausiai - turbūt dėl to, kad ilgiausiai truko. Apie visas baisybes, patirtas saugume, surašiau Brailio raštu ir per patikimas rankas perdaviau už geležinės uždangos. Gal dėl to, kad saugumas mane ilgai grūdino vandeniu ir ugnimi, Sibiras buvo tarsi kurortas. Buvau dar gana jaunas. Nors darbas miške nelengvas, tačiau su saugumo nagais nebuvo ko ir lyginti. Kai mane įsimylėjo viršininko dukra, gyvenimas tapo visai pakenčiamas. Toji maskolka buvo graži, labai panaši į mano paliktą Lietuvoje sužadėtinę. Tokie pat geltoni ilgi plaukai, iš po ilgų blakstienų žvelgė tokios pat mėlynos akys. Tik lūpos maniškės buvo kiek putnesnės ir nosytė gal mažiau riesta. Kartais, kai likdavome dviese ir aš mintimis nuskriedavau į savo gimtinę, atrodydavo, kad šalia sėdi manoji Elenutė. Ir vardai jų skambėjo panašiai, tik prie maskolkos vardo reikėjo pridėti "J". Per ją aš buvau paaukštintas darbe. Nesipriešinau, nes dabar labiau galėjau pasirūpinti likimo broliais. Nors Jelena ir buvo tikra mano mylimosios antrininkė, aš jos nemylėjau ir draugavau tik dėl jau minėtos priežasties. 0 jinai mane sulig kiekviena diena mylėjo vis labiau. Kuo labiau jos vengiau, tuo ji atkakliau siekė suartėti. Ji, aišku, nežinojo, jog po kankinimo saugumo rūsiuose aš tikriausiai visam laikui buvau praradęs kai kuriuos labai svarbius vyro privalumus. Taip pat negalėjo suvokti, kokia baisi mano neapykanta visiems maskoliams (...)."
