ATSIMINIMAI


Vaclovas SMALAKYS

KAI VAKARO VARPAI LABANAKT SAKO...


Šaltutis piešia ir piešia lange gėles. Vincas perbraukia pirštu per stikle nutapytą ramunę ir minutėlę lūkuriuoja kaip ir anądien, kol suskamba Karo muziejaus bokšto laikrodis. Jis bando skaičiuoti toli sklindančius pratisus, aidu atsimušančius varpo garsus: vienas, du, keturi, penki... Tie patys garsai, tie patys dūžiai.
     "Vidurnaktis", - pusbalsiu prataria sau ir nutyla.
     Miegamajame sunkiai atsidūsta žmona Sofija.
     - Vinceli, eitumei gulti. Vaikai seniai sumigo.
     Vincas pirštų galais užčiuopia mygtuką. Kambaryje užgęsta šviesa.
     "Gerai man bus ir be lemputės. Galiu ir be jos dirbti. Juk šviesą užsidegu ir užsidedu akinius tik iš įpratimo. Neregiui visa tai nereikalinga."
     Valandėlę jis mąsto. O varpo dūžiai vėl primena: metas padirbėti, nors porą valandų, kai niekas netrukdo, susikaupti, skirti kūrybai, prisiminti, kas buvo. Tokiais atvejais net žmona jis nepatenkintas.
     - Vincai, jau miegi? - dar kartą jis išgirsta neramų klausimą.
     - Aš tuoj, motin. Virgutis miega ir tu miegok. Labanakt.
     Vyras atsargiai, kad nesukeltų nė mažiausio įtarimo, jog nesiruošia miegoti, tyliai pastumia kėdę ir atsisėda prie stalo. Čia padėtas grifelis ir stori, taškais išmarginti sąsiuviniai.
     Vinco pirštai virpėdami perbėga atsiminimų puslapiais. Nei dieną, nei naktį jie neleidžia nurimti...
     Kodėl? Apie tai jis nedrįstų prisipažinti net žmonai.
     "Argi ji įsivaizduos mano gyvenimą, prabėgusią jaunystę ir širdies virpesį? Ar neišjuoks? O rašyti prisiminimus, kai tiek daug įžymių žmonių šimtuose veikalų smulkmeniškai aprašė savo nuostabų, kupiną audrų ir didelių žygių gyvenimą, ar ne per daug drąsu? Juk aš niekam neįdomus ir... nematau, nieko nematau... Ką gero galiu duoti žmonėms, ką galiu jiems papasakoti? Nebent apie save ir į save panašius?"
     Vinco rankos liečia ir liečia storus, Brailio raštu išmargintus puslapius, raukšlelė įsirėžia kaktoje. Kiekvienas iškilimas - žodis. Jie plaukia vienas po kito, pinasi į sakinius, vaizdus, kurie jam tokie brangūs lyg iš užmaršties dulkių pakelta sena relikvija.
     - Tuk-tuk-tuk! - dunda traukinys. Vincas, tvirtai įsikibęs į tėvo ranką, sako:
     - Rodos, važiuojame, tėve, a?
     Tėvas linksi galvą.
     - Kaip keista! - tęsia jis. - O man rodos, stovim vietoje... Tik įkyriai žvanga bėgiai.
     - Tėve, - Vincas vėl spaudžia tėvo ranką... - Jeigu tai matytų Jonukas, a? Jis traukiniu niekad nevažiavo...
     Tėvas kažką sumurma, Vincas nesupranta žodžių prasmės, tačiau visa savo esybe jaučia, kad tėvo balsas, kažkodėl sutrūkčiojęs, nutilo. Matyt, naivus klausimas sukėlė neapsakomą sielvartą.
     Akimirką Vincui pasidaro liūdna - liūdna ir dėl savęs, ir dėl tėvo, ir dėl visų, nors skradžiai žemę prasmek.
     Ten toli liko Vilkaviškis, Šešupė ir gimtasis Rudvališkių kaimas. Rodos, visai neseniai visa jų vienuolikos asmenų šeima susėsdavo prie rauplėto tašytų lentų stalo ir tyliai, lyg melsdamiesi, iš didžiulio dubens srėbdavo viralą. Nebuvo jis skanus, iš 4 ha ne ką pabalinsi.
     Bet vis dėlto jauku buvo namuose, kol neįkėlė kojos liga. Rodos, ir ne tokia baisi - skarlatina. Paguldė ji visus. Tėvas pūkšnojo iš kampo į kampą, motina grąžė rankas. Reikėjo gydytojo. O iš kur jį gausi, jei prie dūšios nė skatiko?
     Mirtis pasiėmė Joną, o jis, Vincas, apako.
     Jis su tėvu pirmą kartą važiuoja traukiniu į Kauną. Kaire ranka laikosi tėvo, dešine - gniaužia kišenėje raštelį.
     "Kodėl jiems, tiems ponams iš Kauno, jo prireikė? - mąsto Vincas. - Gal patupdys į ubagų namus?"
     Jau vaikystėje Vincas matė ne vieną iš prieglaudos pabėgusį elgetą, kulniuojantį su terbele iš kaimo į kaimą. Ir dabar jie iškildavo Vinco vaizduotėje lyg per sapną.
     - Tėveli, - vėl timpteli už rankovės sūnus. - Jei mane į prieglaudą, aš...
     - Nebijok, neatiduosiu, - tvirtai nukerta tėvas. - Raštelyje rašoma: į suvažiavimą kviečia.
     Taip įstrigo Vinco atmintin 1926 metai.
     - Vinculi, važiuojam per Žaliąjį tiltą, - rodo tėvas, - apačioje mūsų Nemunėlis, priekyje - bokštai, bokštai...
     Ir džiaugiasi abu lyg vaikai, pirmą kartą atsidūrę laikinojoje sostinėje.
     Stotyje juos pasitinka aklųjų kauniečių atstovas ir nuveda į Lukšio gatvėje esančius Liaudies namus. Čia turėjo įvykti pirmasis Lietuvos aklųjų suvažiavimas.
     Vincui viskas buvo nepaprasta: ir didelės triukšmingos Kauno gatvės, ir žmonių srautas, ir toji salė, kur jis dabar su tėvu klausėsi neįprastų kalbų. O kai į tribūną pakilo aukštas, prakaulaus veido, su akiniais vyriškis, salėje pasigirdo čežesys.
     - Kalbės Pranas Daunys, - kažkas pranešė.
     Jis iš tiesų kalbėjo kaip tikras oratorius. Pats būdamas aklas, skaitė iš rašto, o tai buvo kažkas nuostabaus; kiekvienas jo žodis įsiskverbdavo į susirinkusių aklų žmonių širdis ir užgaudavo jautriausias stygas.
     - Profesorius iš užsienio, - lingavo galvą Vinco tėvas.
     O Pranas Daunys, visų pritariamas, tęsė:
     - Mes nenorime būti ubagai! Mums reikia susiburti į sąjungą ir pareikšti savo teises. Užsienyje yra aklųjų institutai, įkursime juos ir pas mus.
     Kai kalbėtojas virš galvos iškėlė aliuminę lentelę ir grifelį, salė apmirė.
     - Štai mūsų raktai į raštą, į šviesą, - tęsė Pranas Daunys. - Mūsų išrinkta sąjungos taryba prašys vyriausybės pagalbos.
     Vincas suvažiavimą paliko suglumęs, beveik su ašaromis akyse.
     - Tėtuk, vadinasi, ir aklasis gali išmokti rašto, a? - vis dar abejojo Vincas. - Ir skambinti, groti, a? Kaip tas Daunys...
     - Juk pats matei, - šypsojosi tėvas.
     Daugelis aklųjų neturėjo palydovų: "Ką daryti, kaip juos išsiųsti namo?" - susigriebė suvažiavimo organizatoriai.
     Neįtikėtina išeitis buvo rasta...
     - Vyrai, - kažkas šūktelėjo. - Kas neturit palydos, kabinkitės už virvės ir eisime į stotį.
     Į ilgą virvę susikibę žmonės žygiavo Laisvės alėja. Skrybėlėti ponai ir ponios spoksojo į šią nepaprastą eiseną ir stebėjosi. Šie žmonės jiems nerūpėjo: jie buvo akli. O sielos akimis ne kiekvienas moka matyti.
     Ir vėl tėvų troba, gimtasis Rudvališkių kaimas. Vincas laukia nesulaukia išsvajoto, suvažiavime pažadėto instituto, kur jis ir šimtai į jį panašių galėtų mokytis, įsigyti kokią nors specialybę, tapti reikalingais žmonėmis. Retkarčiais per kaimynus atplaukia iš Kauno šykščios ir mažai ką bepasakančios žinios: "Išrinktoji Aklųjų sąjungos valdyba kreipėsi į vyriausybę... Kažkoks ministras piestu stoja, sako, nėra pinigų..."
     Pagaliau vyriausybė sutiko akliesiems paskirti patalpas ketvirtame forte. Ten neva ir būsiąs institutas.
     - Betgi ten rūsiai, tik ožkos laikomos, - kalbėjo pabuvę Kaune kaimiečiai. - Štai, dvareliams pirkti valdininkai turi pinigų, o vargšams akliesiems, matot, ką siūlo...
     Vieną gūdžią dieną į kaimą atlėkė žinia: Kaune perversmas, valdžia nuversta. "Prie tautos vairo stojo Smetona", - didžiulėmis antraštėmis sumirgėjo laikraščių puslapiai.
     Kas toji nauja valdžia, Vincas nenutuokė, tik jautė, kad Lietuva dar negreit pakils iš vargo.
     Vincas tik po dviejų metų gavo žinutę iš Kauno: atvažiuok, šiaip taip įsteigėme Aklųjų institutą.
     Į Kauną nulėkė lyg paukštis, išskleidęs sparnus. Bet vos truputį pasimokius, Aklųjų sąjunga nustojo egzistavusi. Dabar juos retkarčiais aplankydavo poniutės su dovanėlėmis. Gražu, tauru, ašarą išspaudžia. Tik kodėl niekas nepagalvojo apie tai, jog aklam žmogui ne išmaldos reikia?
     Ir grįžo ne vienas iš instituto, taip ir neišmokęs nei rašto, nei amato. Kas prisiglaudė vargingose tėvų trobelėse, kas pasklido keliuose su krepšeliais...
     Virpa Vinco Lukoševičiaus lūpos. Taip buvo, tą jis skaudžiai išgyveno ir surašė. Iš dainos žodžio neišmesi. Ką kaltinti? Valdžią ar save? Gal ir patys per mažai stengėsi, neieškojo išeities. Tarytum susitaikė su nelaime.
     Vincas išmoko institute masažo. Pradėjo dirbti. Nuo ryto ligi vakaro masažuodavo ligonius. Vieni karštai dėkodavo, atsistoję ant kojų, kiti juokaudavo: "Sukis, neregy, sukis!.." Skaudžiausiai žmogų žeidžia žodis, nors taip nesunku būtų padėkos žodį ištarti. Užmirštame gerus žodžius. Visi užmirštame pasakyti gerą žodį, kurio žmogui taip reikia.
     Pusę amžiaus Vincas atidavė žmonėms. Paskui įgijo darbą Kauno Aklųjų kombinato plastmasės skyriuje. Nė vienas kombinato vadovų rūpestis ar sumanymas jo neaplenkė. Vinco nuomonę ir pastabas vertino bendradarbiai. Su meile jo laukdavo rajonuose, kaimuose pažįstami ir nepažįstami. Jis jiems padėdavo įveikti neviltį, rasti vietą gyvenime, pasijusti reikalingu žmonėms.
     Kas vakarą, varpams nuaidėjus, Vincas paima į rankas grifelį, lentelę ir sėda prie stalo: rašo apie save ir draugus, apie išgyventą nelaimę ir neužgesusią viltį.
     Bet... vieną dieną grifelio jis nebeišlaikė. Sunkiai susirgo. Atėjo ir tokia diena, kai aklųjų kombinato vadovai visai užmiršo savo buvusį geriausią darbininką. Net bėdoje jo neaplankė.
     Gimstame ir mirštame vieniši...
     Paskutinius trejus metus kantriai slaugomas jautrios žmonos Sofijos Vincas nesikelia nuo patalo. Devyniasdešimt ketverių metų senukas. Paskutinis pirmojo aklųjų suvažiavimo delegatas Vincas Lukoševičius, dalyvavęs įkuriant 1926 metais Aklųjų sąjungą Lietuvoje, dabartinės Aklųjų ir silpnaregių sąjungos taip pat pamirštas, būdamas komos būsenoje mažu žingsneliu keliauja į Anapilį...
    
Redakcijos prierašas. 1999 metų kovo 20 dieną V.Lukoševičius mirė.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]