Henrikas STUKAS

TIKRAS DVIRAČIŲ DRAUGAS

Vis daugiau silpnaregių, nerasdami darbo, ryžtasi steigti individualias įmones. Ne tik Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje yra gabių, iniciatyvių jaunų žmonių. Neseniai Panevėžyje susipažinau su Gintariu Audicku. Silpnaregis meistras taiso dviračius. Skeptikai nepatikės, jog blogai matantis žmogus gali savarankiškai, niekieno nepadedamas, taisyti įvairiausius dviračius. Jis įsikūręs Panevėžio kombinato patalpose, kur nuomoja tris nedidelius kambarėlius. Vietos nedaug - tik 34 kvadratiniai metrai. Kambariai vos ne iki lubų prikrauti įvairiausių dalių. Tai tikro meistro dirbtuvės. Čia kvepia tepalai, guma, klijai ir dažai. Tai įprasta Gintariaus aplinka, kur jis išardo dviračius ir vėl surenka kruopščiai apžiūrėjęs kiekvieną detalę. Iš pradžių sutvarko ratą, paskui - visa kita. Rūpestingai nusišluostęs tepaluotas rankas, paėmęs raktą vėl kažką veržia. Vieną sutaisęs - imasi kito. Taip diena po dienos.
     Gintaris dviračių meistru tapo ne iš karto. Baigęs Panevėžio dailės mokyklą į meną nėjo. Įsidarbino vienoje miesto įmonėje. Ten besidarbuojant ir nelaimė atsitiko - atšoko akies tinklainė. Gintariui nieko kito neliko, kaip įsidarbinti Panevėžio aklųjų kombinate. Anksčiau jis buvo daug sportavęs - mėgo irklavimą. Kombinate pradėjo dirbti sporto metodininku. Tuo metu Lietuvoje tarp aklųjų populiarėjo dviračių sportas. Neregiams buvo pritaikyti dviviečiai dviračiai - tandemai. Gintaris, būdamas sporto metodininkas, tarp neregių propagavo sveiką gyvenimo būdą. Pats nepastebėjo, kaip pamėgo dviratį. Iš pradžių su draugais važinėjo savo malonumui. Vėliau ėmė dalyvauti žmonių su regėjimo negale tandemų varžybose. Ne kartą tuometinėse sąjunginėse varžybose į tėvynę sugrįždavo laimėjęs prizines vietas. Gintaris, dalyvaudamas tandemų varžybose, ėmė geriau nusimanyti ir apie dviratį. Per varžybas visko pasitaikydavo. Kartais trasoje sugesdavo tandemas. "Kiekviena minutė brangi. Nestovėsi dviračiui sugedus rankas sudėjęs ir nelauksi techninės pagalbos. Čiumpi raktus ir taisai gedimą. Jeigu nedidelis gedimas, bemat jį sutvarkai ir atgal į trasą - vytis benutolstančių varžovų. Kartais sugedus tandemui finišo linijos taip ir nepasiekdavome. Visko būdavo. Tuo metu nė svajoti nesvajojau apie dviračių meistro karjerą. Gyvenime taip yra: ką išmoksti - visuomet praverčia. Žmogus, turintis darbščias rankas, įgūdžių, niekad neliks be duonos kąsnio," - pasakoja pašnekovas.
     Nepriklausomybės metais neregiams ir silpnaregiams, dirbantiems kombinatuose, prasidėjo ne patys geriausi laikai. Gintaris - taip pat ne išimtis. Tais 1990 metais sporto metodininkai tapo nereikalingi. Gintaris turėjo ieškotis naujo darbo. Pašnekovas juokauja: "Dviračius remontuoti privertė gyvenimas. Man pačiam stengtis nereikėjo. Gyvenimas diktuoja savo sąlygas, o aš jas tik vykdau." Tuo metu jis nusimanė apie vieną dalyką - dviratį. Su draugais pasitaręs nuėjo pas kombinato direktorių ir pasiūlė įsteigti naują barą - dviračių tandemų remontą. Kombinato vadovybė neprieštaravo. Iš pradžių Gintaris tik mokėsi iš bendradarbio: gilino ir tobulino mechaniko įgūdžius.
     1997 metais Gintaris Audickas ėmėsi verslo. Didelių sunkumų neiškilo. Gintaris pasinaudojo gera proga: Panevėžyje tada dar nebuvo dviračių taisyklos. Tik neseniai tokia įsikūrė. Pradinio kapitalo prireikė nedaug. Svarbiausia - reikėjo patalpų. Jas išsinuomavo kombinate. Iš pradžių dviračio detalėms lėšų nereikėjo. "Jau kombinate pradėjau remontuoti dviračius, - pasakoja dviračių meistras. - Dėl dviračių detalių galvos nesukau. Aplink miestą daug sąvartynų. Eidavau ten ir rinkdavau senus dviračius, jų dalis - žmonės, išmetantys senus dviračius, nesusimąsto, kokį gerą daiktą praranda. Iš pradžių sąvartyne ir ardydavau dviračius. Imdavau tik reikiamas detales. Vėliau, suradęs seną dviratį, visą tempdavausi į dirbtuves. Žinojau - ateičiai prireiks. Kiek dviračių - tiek ir gedimų: vienam išbyrėjo rato guoliai, kito bėda - vairas, trečiam - rėmas lūžo. Vėliau patys interesantai atgabendavo senų dviračių. Vieni taip atiduodavo, kitiems šiek tiek sumokėdavau. Taip sukuosi ir iki šiol".
     Meistras remontuoja visus dviračius. Gintario tvirtinimu, jis dviratį žinąs kaip penkis pirštus. Apčiupinėjęs išklerusį dviratį, nustato gedimą. Dažniausiai pasitaikanti "liga" - ratlankiai. Žmonės, stokodami pinigų, patys mėgina taisyti dviračius. Deja, ne visiems pasiseka. O Gintariui tenka taisyti ne tik dviračio, bet ir "meistrų" pagadinimus. Anksčiau remontuoti būdavo paprasčiau. Daugelis miestiečių važinėdavo buvusioje Tarybų Sąjungoje pagamintais dviračiais. Jų visų konstrukcija panaši. Remontuoti tokius dviračius - vienas malonumas. Dabar į Lietuvą dviračių atkeliauja iš visų šalių. Dviračiai su daugeliu pavarų, kitokiais specialiais įtaisais. Importiniai gaminiai puikiai sureguliuoti, mechanizmų viduje - kokybiškas tepalas. Gintaris man parodo kumščio dydžio detalę. Atrodo, visai paprasta, o viduje - daug ko esama. Ten nepatenka nė menkiausia dulkelė. Tai garsios "Zakso" firmos detalė. Aišku, tokius dviračius remontuoti sunku. Kai meistras išsiaiškina dviračio mechanizmą, tada darbas spartėja. Yra darbų, kurie neapsimoka: pavyzdžiui, sportinio dviračio dvigubas kameros klijavimas. Už šį darbą daug nepaimsi, o vargti, prakaituoti tenka daug. Pasitaiko dviračių, kuriems nėra detalių.
     G. Audickas bendradarbiauja su kita dviračių remonto dirbtuve. Tai Gintario konkurentai, kartu ir partneriai. Čia silpnaregis meistras nusiperka trūkstamų detalių, dažų. Gintaris užmezgęs ryšius ir su Šiaulių "Baltic vairu". Iš Šiaulių gamyklos perka naujų detalių. Gintaris apgailestauja: "Iš Šiauliuose gaminamų dviračių maža kas lietuviška belikę: gal tik ratlankai, stipinai, rėmai. Visos kitos dviračių dalys atgabenamos iš svetur". Silpnaregis meistras retkarčiais detalėms perka dviračius, atvežtus iš Vokietijos. Panevėžio verslininkai, pirkdami Vokietijoje mašinas, radę išmestą padėvėtą dviratį jį atsigabena į Lietuvą ir dviračius taisančiam meistrui pasiūlo jų pirkti. Gintariui tai dar vienas detalių šaltinis.
     Dviračių meistrui reklamos nereikia. Gintaris dviračius remontuoja beveik dešimt metų. Miestiečiai, sugedus dviračiui, dabar žino, kas jį gali suremontuoti. "Iš pradžių apie savo teikiamas paslaugas skelbiausi laikraščiuose. Dabar to nereikia daryti. Meistro vardą garsina ne didžiulė reklama, o jo nagingumas ir patikimumas. Žmonės greitai atskiria apsimetėlius, šarlatanus nuo rimtų meistrų. Nors vieną kartą nekokybiškai sutaisęs dviratį, kitais žodžiais tariant, "suchaltūrinęs", kliento bemat neteksi. Panevėžys - nedidelis miestas: negeros kalbos kaipmat pasklinda. Negaliu skųstis - klientų pakanka. Mano rankos mane išmaitina. Atliekamų pinigų nėra, tačiau duonai ir sviestui pakanka. Aišku, darbas sezoninis. Žiemą dviračių suremontuoju nedaug. Užtat pavasarį, vasarą - tik spėk suktis", - pasakoja meistras. Anksčiau, kai Gintaris vienintelis mieste taisydavo dviračius, susidarydavo nemaža eilė. Žmonės laukdavo po dvi tris savaites. Tokiomis dienomis meistras dirbdavo nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro. Per vieną dieną jis sutvarkydavo po vieną dviratį. "Čia nepaskubėsi, reikia viską apčiupinėti, o kruopščiai dirbant per dieną ir vieną dviratį nelengva įveikti", - samprotauja pašnekovas. Kartais prie dviračio tenka triūsti ir savaitę. Gedimas gedimui nelygus. Koks bebūtų menkas gedimas, vis tiek dviratį reikia išardyti, patikrinti jo būklę, sutepti. Ilgiausias - dviračio kapitalinis remontas. Atidavus dviratį remontuoti, reikia laukti nuo savaitės iki dviejų. Sutaisęs dviratį meistras klientui duoda garantiją: vėl sugedus - dviratis tvarkomas nemokamai.
     Meistras per sezoną sutvarko tris šimtus ratų, per mėnesį - keliasdešimt dviračių. Kol kas Gintaris dirba vienas. Svajoja atidaryti dviračių parduotuvę. Miesto savivaldybėje teiravosi apie tokią galimybę. Pasirodo, tai per didelė svajonė. Norint prekiauti dviračiais reiktų samdyti žmonių: buhalterę, pardavėjų, nuomoti patalpas. Kol kas Gintaris neturi tiek pinigų. Atidarius parduotuvę padaugėtų rūpesčių. O jų ir dabar nemažai. Nors dirba su patentu, bet reikia tvarkyti šiokius tokius dokumentus. Be to, sutaisęs dviratį turi išrašyti kvitelį. Tarp interesantų pasitaiko ir gudraujančių. Štai ateina toks "gudrutis" rudenį ir prašo sutvarkyti dviratį. Meistras per kelias dienas jį sutvarko. Laukia, laukia, o dviračio šeimininko - vis nėra. Žiūrėk, ir žiema baigėsi, ir sniegas nutirpo. Tada lyg niekur nieko pasirodo dviračio savininkas. Matyt, žmonės taip gudrauja ieškodami dviračiui laikyti nemokamų patalpų. Gintaris, pamokytas karčios patirties, už kiekvieną pavėluotą dieną pradėjo imti mokestį. "Gudručiams" kaipmat praėjo noras "žiemoti" meistro patalpose.
     Gintariui dviratis - ne tik darbas. Šis žmogus dviračiu mėgsta ir keliauti. Dabar rečiau bekeliauja, o anksčiau - nuolat: yra keliavęs po Sibirą, Kaukazą, Krymą, Karpatus. Su dviračiu buvę ne tik linksmų, bet ir liūdnų atsitikimų. Tiesą sako žmonės: draugą pažinsi nelaimėje. Gintaris - tikras dviračių draugas. Štai vieną kartą jis remontavo dviratį. Veržiant varžtą, raktas nuslydo ir kaukštelėjo į akį. Atrodo, niekis, bet atsirado kraujosrūva. Vėliau paaiškėjo, jog plyšo akies tinklainė. Vis dėlto Gintaris nemetė dviračių: toliau sėkmingai jais važinėja, juos tvarko.
    
 

[Turinys] | [Grįžti]