JAUNYSTĖS ATŠVAITAI
Gegužio svajos trapios -
sudužo jau seniai.
Išsinešė anapus
mūs laimę traukiniai.
Bet duženose spindi
saulėtekiai rausvi.
Gyvenimas - tik sprindis:
ir tas trumpėja vis.
Šalnų sugertos rasos...
Ir žvaigždės taip aukštai...
Dalykimės (kol esam!)
gerumo atšvaitais,
kad gaivalingi srautai
rudens juodų naktų
iš rankų neišrautų
žibintų uždegtų...
Marijampolė, 1998 m. ruduo
RAMUNĖ (Dainos motyvais)
Neiškask, neišnešk iš ganyklų,
nesodink tarp darželio gėlių!
Tegu mano žiedeliai patiklūs
pakeleiviui kuždės vis: myliu.
Myliu saulę ir rudenio vėją,
myliu rytmečio šaltas rasas,
ir dienas (nors jos būtų praėję)
tarp žiedų talpinu jas visas.
Buvo rūpesčių ištisos eilės,
šienpjoviai kai galando dalgius,
bet jaučiau - nenupjaus mano MEILĖS:
vėl į Saulę išleis ji ūgius.
KAM VERKIANTI ROŽĖ?
Šią puikią rožę kam paskirti -
susimąstau. Susimąstau.
Prie šulinio išgriuvo svirtis -
kaip atsigert pasemsiu tau?!
Palūžo klevas šimtašakis -
pavėsį kur surasiu aš?!
Kada išeisi - nieks nesakė.
Kur mano valtį vėjai neš?!
Dar buvo vakaras už vartų -
kodėl jis pašaukė tave?!
- - - - - - - - - - - - - - - -
Guodei mane tu daugel kartų:
"Gyvenk viltim ir vienatve..."