LASS LITERATŲ KŪRYBA


Ramunė PAKALNYTĖ

 


Valentino Ajausko piešinys     JAUNYSTĖS ATŠVAITAI

     Gegužio svajos trapios -
     sudužo jau seniai.
     Išsinešė anapus
     mūs laimę traukiniai.
    
     Bet duženose spindi
     saulėtekiai rausvi.
     Gyvenimas - tik sprindis:
     ir tas trumpėja vis.
    
     Šalnų sugertos rasos...
     Ir žvaigždės taip aukštai...
     Dalykimės (kol esam!)
     gerumo atšvaitais,
    
     kad gaivalingi srautai
     rudens juodų naktų
     iš rankų neišrautų
     žibintų uždegtų...
    
     Marijampolė, 1998 m. ruduo

    
     RAMUNĖ (Dainos motyvais)

     Neiškask, neišnešk iš ganyklų,
     nesodink tarp darželio gėlių!
     Tegu mano žiedeliai patiklūs
     pakeleiviui kuždės vis: myliu.
    
     Myliu saulę ir rudenio vėją,
     myliu rytmečio šaltas rasas,
     ir dienas (nors jos būtų praėję)
     tarp žiedų talpinu jas visas.
    
     Buvo rūpesčių ištisos eilės,
     šienpjoviai kai galando dalgius,
     bet jaučiau - nenupjaus mano MEILĖS:
     vėl į Saulę išleis ji ūgius.

    
     KAM VERKIANTI ROŽĖ?

     Šią puikią rožę kam paskirti -
     susimąstau. Susimąstau.
     Prie šulinio išgriuvo svirtis -
     kaip atsigert pasemsiu tau?!
    
     Palūžo klevas šimtašakis -
     pavėsį kur surasiu aš?!
     Kada išeisi - nieks nesakė.
     Kur mano valtį vėjai neš?!
    
     Dar buvo vakaras už vartų -
     kodėl jis pašaukė tave?!
     - - - - - - - - - - - - - - - -
     Guodei mane tu daugel kartų:
     "Gyvenk viltim ir vienatve..."
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]