Teisės naujienos


Giedrius STOŠKUS

Svarbu pensininkams - įdomu daugeliui


1998 m. spalio 22 d. buvo pakeisti bei papildyti visi pensijas reguliuojantys įstatymai, t.y.:
     1. Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymas;
     2. Socialinių (šalpos) pensijų įstatymas;
     3. Valstybinių pensijų įstatymas;
     4. Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių pensijų įstatymas;
     5. Valstybinių mokslininkų pensijų laikinasis įstatymas.
     Šiame straipsnyje trumpai supažindinsime su invalidumo pensininkams svarbiausiais Valstybinio socialinio draudimo pensijų ir Šalpos (socialinių) pensijų įstatymų pakeitimais ir papildymais, kadangi šias pensijas gauna didžiausia neįgalių gyventojų dalis.
    
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo naujovės
     1. Nauja Valstybinių socialinio draudimo pensijų 29 str. redakcija numato puse bazinės pensijos (šiuo metu 69 Lt) padidinti pensijas dirbantiems I grupės invalidams. Šis pensijų padidinimas susijęs su gana nemažais Valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensijos, skirtos I grupės invalidams, struktūros pakeitimais. Seniau ši pensija susidėdavo iš trijų dalių:
     a) pagrindinė pensijos dalis, kuri, asmenims, turintiems visą būtinąjį valstybinių socialinio draudimo pensijų stažą invalidumo pensijai, buvo lygi vienai Valstybinei socialinio draudimo baziniai pensijai (Pastaba. Apie būtinojo ir minimalaus valstybinio socialinio pensijų draudimo invalidumo pensijoms stažo dydžius galite pasiskaityti 1998 m. balandžio ir gegužės mėnesių "Mūsų žodžio" 4 ir 5 numeriuose);
     b) papildoma pensijos dalis, kurios dydis priklauso nuo pensininko valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo trukmės ir darbo užmokesčio dydžio;
     c) pusės valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas slaugai. Šis slaugos priedas buvo mokamas tik nedirbantiems I grupės invalidams ir tiems dirbantiems I grupės invalidams, kurie buvo sulaukę senatvės pensijos amžiaus. Jaunesni dirbantys I grupės invalidai jo negaudavo.
     Dabar, pakeitus keletą valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo straipsnių ir pripažinus netekusiu galios šio įstatymo 30 str., aptariamos pensijos I grupės invalidams susidės iš dviejų dalių:
     a) pusantros valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio (šiuo metu 207 Lt) - pagrindinė pensijos dalis;
     b) papildoma pensijos dalis, kurios dydis kaip ir seniau priklausys nuo turėto darbo užmokesčio dydžio ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo trukmės.
     Taigi pensijos iš tikrųjų padidės tik dirbantiems I grupės invalidams, o kitiems pensija liks tokia pat, nes slaugos priedas bus įskaitomas į pagrindinę pensiją. Atlikus šį įstatymo pakeitimą pensijos dydis I grupės invalidams nepriklauso nuo to, ar jie gauna kokių nors draudžiamųjų pajamų, pvz., darbo užmokestį, ar ne.
     2. Sumažinti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo reikalavimai tiems invalidams, kurie invalidumo nustatymo dieną neturėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo invalidumo pensijai, o šį stažą įsigijo dirbdami vėliau, t.y.jau po invalidumo nustatymo. Seniau Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 27 str. 3 d. buvo nustatyta, kad tokiems žmonėms skiriama valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensija tik tada, kai jie įgyja ne mažesnį kaip trejų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Dėl to jaunesni invalidumo nustatymo metu invalidumo pensijai reikiamo stažo neturintys gyventojai galėdavo atsidurti truputį nelygiateisėje padėtyje. Pavyzdžiui, du 24 metų žmonės buvo pripažinti invalidais. Pirmasis invalidumo nustatymo metu turėjo vienerių metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, o antrasis - tik 10 mėnesių trukmės valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Kadangi neturintiems 26 metų asmenims minimalus šio stažo reikalavimas invalidumo pensijai yra tik vieneri metai, pirmasis žmogus šią pensiją galėjo gauti iš karto, o antrajam dar reikėtų išdirbti ne iki vienerių metų trūkstančius du mėnesius, o net dvejus metus ir du mėnesius. Dabar, panaikinus aptariamojo įstatymo 27 str. 3 d. tokiems atvejams nustatytą trejų metų stažo reikalavimą, antrajam žmogui norint gauti invalidumo pensiją užteks išdirbti tik du mėnesius, t.y. iki minimalaus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo invalidumo pensijoms trūkstamą laikotarpį.
     Deja, nebuvo pakeista kita labai panaši nuostata, įtvirtinta aptariamo įstatymo 28 str. 1 d. Ji skirta tiems invalidams, kuriems invalidumas buvo nustatytas nesukakus 23 metų. Jeigu tokio amžiaus žmogui pirmą kartą invalidumas arba sunkesnė invalidumo grupė nustatoma, kai jis yra apdraustas valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, - jam invalidumo pensija skiriama iš karto, o jei invalidumo nustatymo metu 23 metų nesukakęs žmogus nebuvo apdraustas šiuo draudimu - jam invalidumo pensijos gavimui nustatomas vienerių metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo reikalavimas. Siekiant suvienodinti žmonių, kuriems pirmą kartą invalidumas ar sunkesnė jo grupė nustatoma valstybinio socialinio draudimo laikotarpiu ir žmonių, kuriems invalidumas nustatomas ne šio laikotarpio metu, valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo reikalavimus, tikslinga būtų pakeisti 28 str. 1 d., nustatant, kad 23 metų nesukakę asmenys, kuriems invalidumas arba sunkesnė jo grupė nustatomi ne valstybinio socialinio pensijų draudimo laikotarpiu, įgyja teisę į invalidumo pensiją, kai jie yra apdraudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, t.y. nuo tada, kai pradeda dirbti pagal darbo sutartį.
     Norėtųsi priminti, kad nuo 2000 m. pagal valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 51 str. įsigalios dar viena invalidumo pensijų skyrimo sąlyga. Įgyjant teisę į valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensiją reikės ne tik atitikti šioms pensijoms nustatyto valstybinio socialinio draudimo stažo reikalavimus, bet ir būti draustam valstybiniu socialiniu pensijų draudimu ne mažiau kaip vienerius metus per paskutinius penkerius metus arba turėti valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, ne mažesnį kaip 75 proc. skirtumo tarp asmens amžiaus ir 23 metų. Taigi iš kandidato į pensiją amžiaus reikės atimti 23 ir nuo gauto skaičiaus paskaičiuoti tris ketvirtadalius.
     Žinoma, tiems gyventojams, kuriems invalidumo pensijos skirtos iki 2000 m., jos ir toliau bus mokamos. Ši sąlyga turės reikšmės tik tiems asmenims, kurie iki 2000 m. valstybinės socialinio draudimo pensijos negaudavo.
     3. Truputį padidintos valstybinio socialinio draudimo našlaičių pensijos tais atvejais, kai, mirus reikiamą valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą turinčiam asmeniui, našlių, našlaičių pensijos skiriamos našliui (našlei) ir daugiau kaip dviem našlaičiams. Našlaičio pensijos dydis yra 25 proc. mirusiajam priklausiusios arba turėjusios priklausyti pensijos. Tačiau seniau galiojo taisyklė, kad tais atvejais, kai už mirusįjį pensiją gauna našlys (našlė) ir keletas našlaičių, našlaičiams skiriamų pensijų suma negali būti didesnė negu 50 proc. mirusiajam priklausiusios pensijos. Nuo 1999 m. sausio 1 d. tokiais atvejais visų našlaičių pensijų suma negali viršyti 80 proc. mirusiajam priklausiusios pensijos. 80 proc. čia pasirinkta todėl, kad našlių pensijos dydis dabar yra 20 proc. mirusiojo asmens pensijos, o paprastai našlių ir našlaičių pensijoms galioja viena logiška taisyklė: po mirusiojo mirties likusių našlaičių ir našlio (našlės) pensijų suma negali viršyti mirusiajam priklausiusios arba turėjusios priklausyti pensijos dydžio. Jeigu po asmens mirties našlių nelieka arba jiems našlių pensijos nepriklauso, tai našlaičių pensijų suma yra taip pat lygi 25 proc. mirusiajam priklausiusios (galėjusios priklausyti) pensijos dydžiui, tačiau, jei tokiu atveju lieka keletas našlaičių, visų jų pensijų suma negali būti didesnė kaip 100 proc. mirusiojo pensijos dydžio.
     Kalbant apie našlaičių pensijas, norėtųsi priminti invalidams nuo vaikystės, t.y. tokiems invalidams, kurie tapo invalidais neturėdami 18 metų, labai svarbią ir naudingą Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 5 ir 35 str. įtvirtintą nuostatą. Tokiems invalidams - nesvarbu, kokio amžiaus jie bebūtų( ar 20, ar 50 metų) - po tėvo ar motinos mirties priklauso našlaičių pensijos, kurios yra mokamos kartu su kitomis asmens gaunamomis pensijomis. Čia svarbu, kad būtų dvi papildomos sąlygos:
     a) tėvas arba mama turi būti mirę ne anksčiau kaip 1995 m. sausio 1 d., t.y. po įstatymo įsigaliojimo momento;
     b) miręs asmuo (tėvas arba mama) buvo apdraustas valstybiniu socialiniu draudimu ir įgijęs šio įstatymo nustatytą teisę gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją (būtų tokią pensiją gavęs, jei būtų tapęs invalidu) ar senatvės pensiją arba tokią pensiją gavo.
     Kadangi minimalūs valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo reikalavimai invalidumo pensijai yra nedideli, dėl antrosios sąlygos skiriant našlaičių pensijas paprastai jokių problemų nebūna. Kur kas labiau kritikuotina yra pirmoji sąlyga. Kyla klausimas, kuo geresni tie našlaičiai, kurių tėvai mirė po 1995 metais, už tuos, kurių tėvai mirė iki 1995 metų? Juo labiau, kad anksčiau buvęs panašiai sureguliuotas našlių pensijų mokėjimas 1997 m. liepos 1 d. įsigaliojusiu įstatymo pakeitimu buvo pakeistas ir dabar kartu su kitomis pensijomis našlių pensijos mokamos ir tiems našliams, kurių sutuoktiniai mirė prieš 1995 m. sausio 1 d. Tiems našlaičiams, kurių tėvai mirė iki 1995 m. sausio 1 d., dabar yra mokamos pagal senus ir jau nebegaliojančius įstatymus skirtos maitintojo netekimo pensijos, kurios yra didesnės už dabartines našlaičių pensijas, tačiau, skirtingai nuo dabartinių našlaičių pensijų, pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 5 str. 2 d. maitintojų netekimo pensijos negali būti mokamos kartu su valstybinio socialinio draudimo senatvės arba invalidumo pensijomis. Teisingiausia būtų šį įstatymą pakeisti taip, kad pats pensijos gavėjas turėtų teisę pasirinkti, ar jam gauti vien iki 1995 m. sausio pirmos dienos paskirtą maitintojo netekimo pensiją, ar naujai perskaičiuotą našlaičių pensiją, kuri, nors yra mažesnė, tačiau gali būti mokama kartu su valstybinio socialinio draudimo invalidumo ir senatvės pensijomis.
     Abiejų tėvų netekusiems našlaičiams našlaičių pensijos dydį sudaro suma, gauta apskaičiavus našlaičių pensiją už kiekvieną iš mirusių tėvų atskirai.
    
Šalpos (socialinių) pensijų įstatymo pakeitimai
     Šalpos (socialinės) pensijos dažniausiai yra mokamos tiems gyventojams, kurie dėl įvairių svarbių priežasčių negalėjo dirbti ir įsigyti valstybinio socialinio draudimo stažo: vaikams invalidams, suaugusiems invalidams, kurie yra invalidais nuo vaikystės arba invalidais tapo iki 18 metų (jeigu mokosi iki 24 metų); motinoms, pagimdžiusioms ir iki 8 m. amžiaus išauginusioms 5 ir daugiau vaikų; asmenims, kurie slaugo (ilgą laiką slaugė) vaikus invalidus bei panašiai.
     1999 m. sausio 1 d. įsigalioję Šalpos (socialinių) pensijų įstatymo pakeitimai ir papildymai suteikė teisę gauti šias pensijas keletui gyventojų grupių, kurioms iki šiol tokios pensijos nepriklausė, taip pat numatė nemažai išimčių iš įstatymo 1 str. 5 d. įtvirtintos taisyklės, kad socialines (šalpos) pensijas gali gauti tik tie asmenys, kurie neturi teisės gauti didesnės ar tokio pat dydžio valstybinės pensijos ar valstybinės socialinio draudimo pensijos, išskyrus vaikus invalidus bei invalidais nuo vaikystės arba iki 18 metų tapusius asmenis, kuriems paliekama teisė, kol jie yra invalidai, kartu su šalpos (socialine) pensija gauti valstybinę socialinio draudimo našlaičių pensiją.
     Smulkiau aptarsime naujausius Šalpos (socialinių) pensijų įstatymo pakeitimus ir papildymus.
     1. Jei seniau šalpos (socialinę) pensiją galėjo gauti sulaukę senatvės pensijos amžiaus arba pripažinti I ar II grupės invalidais asmenys, ne mažiau kaip 15 metų slaugę savo vaikus invalidus bei jau suaugusius savo vaikus, kurie yra I grupės invalidai, ir šiems vaikams invalidumas yra pripažintas nuo vaikystės arba dar neturint 18 metų amžiaus, tai dabar šiai turinčių teisę gauti pensijas žmonių grupei priskirti ir visiškos negalės invalidų globėjai bei rūpintojai, kurie juos slaugė ne mažiau kaip 15 metų.
     2. Seniau aptariamąsias pensijas galėjo gauti tik tėvai, nepaisant jų amžiaus ir darbingumo, slaugantys namuose vaiką invalidą arba suaugusį savo vaiką, I grupės invalidą, kuris invalidu pripažintas nuo vaikystės ar iki 18 m., o dabar pensijas galės gauti ne tik šių vaikų invalidų tėvai (motinos), bet ir jų globėjai arba rūpintojai. Žinoma, čia, kaip ir seniau, išliks ta pati taisyklė, kad už vieno vaiko slaugymą skiriama tik viena pensija, t.y. tik mamai arba tik tėvui, arba tik globėjui (rūpintojui).
     3. Seniau šias pensijas galėjo gauti tik senatvės pensijos amžiaus sulaukusios motinos, pagimdžiusios ir iki 8 m. išauginusios ne mažiau kaip 5 vaikus, o dabar - dar ir tokios pat motinos, kurios, nors ir nėra sulaukusios senatvės pensijos amžiaus, bet yra pripažintos I arba II grupės invalidėmis.
     4. Seniau įstatymas gana griežtai (išskyrus anksčiau minėtą išimtį) draudė mokėti šalpos (socialines) pensijas kartu su valstybinio socialinio draudimo bei valstybinėmis pensijomis. Dėl to susidarydavo viena invalidus diskriminuojanti situacija. Jei sveiki (ne invalidai) tėvai augindavo vaiką invalidą, tokiai šeimai buvo mokamos dvi šalpos (socialinės) pensijos, viena - vaikui invalidui, o kita - vienam iš tėvų už vaiko invalido slaugymą namuose, o jei vaiką invalidą auginantys abudu tėvai taip pat yra invalidai, tai būdavo mokama tik pensija vaikui invalidui, o už vaiko invalido slaugymą namuose nė vienas iš tėvų pensijos negaudavo, kadangi invalidai beveik visada patys gauna pensijas dėl savo pačių invalidumo, ir šios pensijos negalėjo būti mokamos kartu. Žinoma, tokia situacija buvo neteisinga, kadangi tėvams invalidams nė kiek nėra lengviau slaugyti vaiką invalidą negu sveikiesiems, o savo invalidumo pensijas jie gauna ne vaiko invalido slaugai, bet dėl jų pačių negalės. Dabar pakeitus Šalpos (socialinių) pensijų įstatymo 1 str. 5 d. ir šį straipsnį papildžius 6 d. šalpos (socialinės) pensijos už vaiko invalido slaugymą turi būti mokamos kartu su valstybinio socialinio draudimo bei valstybinėmis pensijomis.
     Deja, kol kas įstatymas gana griežtai draudžia mokėti vienam žmogui daugiau nei vieną šalpos (socialinę) pensiją. Iš esmės tokia nuostata yra teisinga, tačiau siekiant neskriausti šalpos pensininkų, lyginant su valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensininkais, turėtų būti numatyta ir keletas išimčių. Pvz., dabar, jei tėvai invalidai augina vaiką invalidą ir abu tėvai gauna ne valstybinio socialinio draudimo, o šalpos (socialines) pensijas, jie šalpos (socialinės) pensijos už vaiko invalido slaugymą negali gauti, nes jau būtų, kad vienam žmogui mokamos dvi šalpos (socialinės) pensijos. Arba, mirus šalpos (socialinės) pensijos gavėjui, jo vaikams iki 18 (jei mokosi - iki 24) metų, o invalidams nuo vaikystės visą gyvenimą yra mokamos pusės mirusiojo gautos pensijos dydžio šalpos (socialinės) našlaičių pensijos, tačiau vaikai invalidai tokių pensijų gauti praktiškai niekada negali, kadangi jiems patiems dėl savo invalidumo yra mokamos šalpos (socialinės) pensijos ir jiems mokant dar ir šalpos (socialines) našlaičių pensijas, jau būtų dviejų šalpos (socialinių) pensijų mokėjimas vienam asmeniui.
     5. Beveik visiems šalpos (socialines) pensijas gaunantiems asmenims suteikta teisė su šiomis pensijomis kartu gauti valstybinio socialinio draudimo našlių pensijas. Taip pat pagal aptariamus įstatymo pakeitimus ir papildymus valstybinio socialinio draudimo našlių pensijos turi būti mokamos kartu su socialinėmis pensijomis (t.y. pensijomis, kurios buvo skirtos iki 1995 m. pagal senus įstatymus ir vėliau nebuvo perskaičiuotos) ir su Šalpos (socialinių) pensijų įstatymo 10 str. numatytomis kompensacijomis (šios 1,5 valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio kompensacijos yra numatytos asmenims, kurie iki 1995 metų ne mažiau kaip 10 metų slaugė savo vaikus invalidus arba vaikus I ar II grupių invalidus nuo vaikystės, arba tapusius I ar II grupių invalidais iki 18 m. Taip pat motinoms iki 1995 m. pagimdžiusioms ir iki 8 metų išauginusioms ne mažiau kaip penkis vaikus. Asmenys įgyja teisę į kompensaciją, kai sukanka penkeriais metais mažesnį už senatvės pensijos amžių arba tampa I ar II grupės invalidais).
     Visi gyventojai, kuriems iki 1999 m. sausio 1 d. šalpos (socialinės) pensijos nepriklausė, o įsigaliojus įstatymo pakeitimams ir papildymams jie įgijo teisę gauti šias pensijas, turi kreiptis ne į "Sodros" skyrius, o į savo gyvenamosios vietos savivaldybės socialinės rūpybos reikalais užsiimančias institucijas.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]