Žurnalo "Šarka" ir savaitraščio "TV bokštas" korespondentė
Aldona ŠIMKUVIENĖKELI ŠTRICHAI
Visada žmogus mieliau imiesi to darbo, kurį nebūtina tuoj pat atlikti, o "degančius" nustumi į šoną. Taip ką tik padariau ir aš, padėjusi į stalčių kasetes su dviejų televizijos žvaigždučių pamąstymais. Tauta nedaug praras vėliau sužinojusi apie jų kirpėjus, tobulus vaikus, šunis, makiažus ir nepakartojamas meilės istorijas. O aš tuo tarpu grįšiu į tuos laikus, kai pirmą kartą pravėriau redakcijos "Mūsų žodis" duris.
Nebuvo dviejų stovyklų
Atėjau dirbti vietoje ne šiaip kokios nors pusiau raštingos vargo pelės, o pačios Bitės Vilimaitės. Tiesa, novelės meistrė tarnybą ištvėrė vos porą savaičių, prieš ją šioje kėdėje sėdėjo poetas Algirdas Verba.
Pačių spalvingiausių redakcijoje dirbusių asmenybių neberadau, prozininkas Romualdas Baltušninkas buvo per daug gerai pažįstamas - su juo penkerius metus mokėmės viename kurse. Dar nuo universiteto laikų pamėgto knaipinėjimosi, t.y. vos ne kasdienio kavinių lankymo, sunku buvo atsisakyti. "Tyrinėti" naujų barų ir restoranų interjerus mėgome ne tik mudu su Romu, bet ir kiti redakcijos žmonės. Parengę naują žurnalo numerį dažniausiai būriu patraukdavome į "Palangos" restorano barą. Ragaudami vengriškų ar bulgariškų sausvynių skaniai krizendavome, kai mūsų vyriausiasis redaktorius "kabindavo" panas, o šios nesuprasdavo, kad jis aklas, ir apsalusiomis širdimis klausydavosi komplimentų. Tokie pajuokavimai kavinėse buvo savaime suprantamas dalykas, ir juos tuoj pat pamiršdavome. Į redakcijos žmonių paišdykavimus atlaidžiai žiūrėjo ir Aklųjų draugijos vadovas Mykolas Poznanskas, kurį po vakarėlio redakcijos dailininkas neretai "atleisdavo iš darbo".
"Mūsų žodyje" niekada nebuvo dviejų stovyklų - aklųjų ir reginčiųjų. Mokėję drauge linksmintis, sugebėdavome ir padirbėti. Nė į galvą neateidavo mintis, kad Klaipėda ar Biržai - toli nuo centro. Atokiausiuose miesteliuose surasdavome įdomių, besikabinančių į gyvenimą sutrikusios regos žmonių, šnekindavome ką tik apakusius, tardavomės su juos gydančiais specialistais.
Asmenybės
Redakcija kėlės iš Labdarių gatvės į Kauno, vėliau į Naugarduko. Per ilgus darbo metus vienas po kito baigė mokslus pažįstami aklieji, vėliau kai kurie rašydavo ir apsigindavo disertacijas. Jei neturėdavai po ranka enciklopedijos, galėdavai nedvejodamas pasikliauti jų atmintimi bei informacijos tikslumu.
Su apsiskaičiusiais šviesuoliais tekdavo susitikti ir kombinatų cechuose, kur pasakodami apie savo gyvenimą, laisvalaikio džiaugsmus, sugebėdavo "suskelti" ne vieną smagią istoriją. Ką ir kalbėti, Aklųjų ir silpnaregių sąjunga - lyg koks didžiojo pasaulio modelis - turi savo pranašus ir autsaiderius.
Praėjus dešimčiai metų po šviesaus atminimo Beatričės Grincevičiūtės mirties prisimenu jos posakius, humorą, istorijas, kurias ji pasakojo apie savo pažįstamus. Šios dvasios aristokratės buvimą šalia kartais pajuntu netikėtai, kai tenka aprašinėti aukštuomenės damų tualetus, jų pomėgius, ministrų svetainių kilimų raštus. Kalbėdama apie šių moteriškių būdą ir inteligentiškumą, nenoriu nieko užgauti, bet yra properšėlė tarp daugelio jų ir, sakykim, Beatričės.
Paskutinę savo gyvenimo vasarą B.Grincevičiūtė su aklųjų choru "Vilnius" keliavo po Vokietiją. Vaikščiodama Berlyno, Drezdeno gatvėmis, pirkinėjo lauktuves vyrui ir savo nepaprastoms draugėms. Lyg nujausdama artėjančią mirtį, vis klausinėjo, ar nežydi flioksai, kuriuos ji užuodė. Nors buvo tik vasaros pradžia, bet dideli karščiai anksti pražydino dainininkės taip nemėgtas kapinių gėles.
Prabėgę metai kaip karoliukai - gali juos suverti ant siūlo iš eilės, gali išrinkti spalvingiausius. Žinodama buvusių kolegų potencialą, tokio tikslo neturėjau - jie padarys geriau. Aš tik nubraižiau kelis štrichus mūsų bendrai kurtame "Mūsų žodžio" paveiksle.
