Savaitraščio "Šalčios kraštas" vyr. redaktorius Algirdas GINEITISBUVAU DIRBĘS TELEVIZIJOJE IR LAIKRAŠTYJE
Jonas Šukys, tuometinis žurnalo "Mūsų žodis" stilistas ir ūkio skyriaus vedėjas, paprašė spalio mėnesį parašyti apie šildymo sezoną. Užėjau į Vilniaus Aklųjų kombinato direktoriaus Jono Simaškos kabinetą. Pasišnekėjom. Iš arti tada mačiau akląjį vadovą.
Ėjo 1986-ųjų spalis. Tada, atsimenu, ir parašiau Jono kabinete savo pirmąjį rašinį aklųjų žurnalui. Per beveik septynerius metus mačiau daug aklųjų, pripratau, kad jie niekada nematys saulės, šviesos. Vien tik tamsa valdo jų pasaulį.
Dešimt metų ir dešimt mėnesių dirbau miesto laikraštyje "Vakarinės naujienos". Daugiausia rašiau pramonės, statybos, transporto ir ekologijos temomis. Vėliau kartu su Vilniaus rajono laikraščiu "Draugystė" rašiau ir žemės ūkio temomis iš Vilniaus rajono.
Mane priėmė į naują darbą, kai tik palikau savo kabinetą Kosmonautų (tada taip vadinosi) gatvėje ir aukščiausią Vilniaus pastatą - Spaudos rūmus. Spalio 21 diena - mano darbo "Mūsų žodyje" pradžia.
Tapau ūkio skyriaus vedėju. Alga tuo metu buvo nemaža: viso net 160 rub. O kur dar honoraras? Važinėjau į komandiruotes: Kauno, Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių aklųjų kombinatus. Įvedžiau tokią madą: atsinešu, būdavo, "Pravdą", "Izvestijas", "Komsomolką" ir skaitau tuometiniam redaktoriui Adolfui Venckevičiui. Jis, man rodos, mane ir gerbė už tai, kad jam skaitau. Pats daug rašė, važinėjo. Važinėjo su manimi, Aldona Šimkuviene, Aldona Armalyte. Jos buvo senbuvės, daugiau žinojo, daugiau mačiusios buvo, bet greitai aš jas pasivijau. Rašiau, kas man priklauso. Apie aklą dirbantį žmogų. Kiek mes tuomet turėjom pinigų? Daug. Labai daug. Išlaikėm sporto meistrių komandą, kišom pinigus į rankininkų važinėjimus, jų treniruotes. Mokėjom algą.
Atsimenu, ne mažiau penkerius su puse metų (o dirbta beveik septynerius) buvau redkolegijos narys. Susirinkdavom kartą per mėnesį visi. Gal vieno, kito ir nebūdavo. Bet užtekdavo atstovaujančių ir Draugijos (vėliau Sąjungos) centro valdybai, redakcijai, visuomeniniams būreliams, darbininkijai, mokslui. Visoms sritims.
Redakcijoj tuomet dirbo vien moterys. Daug jų. Gal šiuo metu tiek ir nereikėtų, gal žurnalą dviem kalbomis, Brailio ir rašytinėmis, išleistume tik trys žmonės. Ir būtų gana. Daugiau dirbtume, daugiau uždirbtume.
Kaip aš matau savo draugus? Gal taip juos mato ir mano draugai aklieji?
Su Aldona Armalyte sėdėjom kartu kelerius metus. Su Aldona Šimkuviene irgi apie porą metų. Sėdėti redakcijoje nemėgau, traukė komandiruotės, miestas. Taip buvau įpratęs dirbdamas televizijoje visus septynetą metų, taip dirbau ir "Vakarinėse". Iš pradžių buvau teigiamas, bet ilgainiui moterys, ypač A.Armalytė, atvirai ėmė mane skųsti vyriausiajam, kad mažai terašau. Mano toks skyrius: kiek gamybos, tiek rašinių. O tada gamybos netrūko nei Kaunui, nei Šiauliams, nei Vilniui. Rašiau apie problemas. Ir dar apie profsąjungų veiklą. Pradėjom su rašytoju V.Zaikausku, o baigiau aš vienas. Labai jau neįtiko tas mūsų pavaduotojas Valentinas Zaikauskas vyriausiajam. Gal ir išbrauks dabartinis stilistas Adolfas Venckevičius šiuos žodžius, bet privalau rašyti tiesą, kaip man atrodė. A.Venckevičius greitai priėmė Sigitą Bautrėną (duok jam, Dieve, dangų), gerą žmogelį, seną ir dorą žurnalistą, o akląjį rašytoją Valentiną Zaikauską atleido... Valentinas, pasitraukęs iš redakcijos, pasitraukė ir iš Vilniaus. Pasistatė ar pirko namą kažkur prie Žaliųjų, ten ir rašo noveles, gerus apsakymus. Tai tikri perliukai, tikri, gyvenimiški kino scenarijai. Jau vien "Muzikantai" ir "Sniegas" ko verti...
Su Aldona Armalyte, kuri rašė apie aklųjų integraciją, jų gyvenimo sąlygas, atostogas, sutarėme gerai. Ji augino sūnų muzikantą, turėjo piktą, kaimo veislės šunį, piktą, neduok Dieve. Kartą šventėme Aldonos gimtadienį. Rodos, sūnaus nebuvo. Atėjo sekretorė Genė Pronckienė, kaip visuomet linksma ir besišypsanti Aldona Šimkuvienė, Loreta Tumalavičienė, Aldona Mačionienė, rašytojas Jonas Mačiukevičius, poetas Vaclovas Areima ir kiti. Gėrėme, valgėme, šokome. O rytą su rašytoju Jonu Mačiukevičium važiavom į Jiezną, mano gimtinę: ten mokykla ruošė Jono naujos knygos aptarimą. Kliuvo klausimų ir man, žurnalistui...
Aldona Armalytė buvo tyli, rami mergina. Aš ją ilgainiui vadinau suolo drauge. "Labas rytas, suolo drauge", "Labas, suolo drauge", - šypsodavosi ji. Vėliau teko dirbti "Dienoje", kuri bankrutavo, ir mes ilgai teisėmės su vyriausiuoju redaktoriumi R.Taraila. Jis buvo geras mano draugas, bet kartą, pavadintas vardu, baisiai įsiuto ir pasakė, kad jis yra vyriausiasis redaktorius, o ne Rytis.
Sėdėjau ir su Aldona Šimkuviene. Jos visai nevengiau, išeidavau, kada norėdavau. Paskaitau redaktoriui tuomet leistus rusų kalba gana įdomius laikraščius ir pėdinu į miestą arba namus. Rašiau tik apie gamybą, žmones, profsąjungą. Norėjau rašyti kažką ir grožinio, bet už mane buvo augesni Vaclovas, Valentinas ir pats bosas Venckevičius. Sako, kad jis jau išleidęs apsakymų rinktinę. Ir aš parašiau net du rinkinius. Vieną, tiesa, Prienų raj. išspausdino. Tai buvo dokumentinė apybraiža "Jiezno vaikai: gyvenimo keliai ir žmonių likimai". Gavau dar apie 700 litų. Daug teksto, daug nuotraukų. Vos prasimušiau į Genocido archyvą, tuometinį KGB pastatą. Medžiagą apie savo klasiokus ir Jiezno moksleivius rinkau du mėnesius. Tada dirbau "Dienoje" budinčiuoju redaktoriumi. Savaitę nuo aušros iki sutemų dirbi, savaitę arba medžiagą renki, arba ilsiesi. Kita - novelių apysaka - guli. Laukia rėmėjų. Jeigu gerai sugyvensiu su ponu Albinu Buzūnu, verslininku ir mano "Šalčios" leidėju, gal padės išleisti?
Taigi Aldona Šimkuvienė tada vadovavo kultūros skyriui. Ji daug važinėjo po respubliką, išvažiuodavo į užsienį, tuometines sovietines respublikas. Atsimenu jos rašinius apie Afganistano kareivius - lietuviukus, apie naują estišką žurnalą akliesiems, apie poetą Brazdžionį ir kitus. Ji buvo gabi žurnalistė, tokią ją atsimenu ir "Dienoje", kai pavadovavusi laiškų skyriui, ji su visa jėga metėsi į socialinių reikalų ir medicinos skyrių. Aldona visada linksma, nors turėjo ir turi hipertoninę ligą - kaip ir aš. Tokia ji ir liko. Aš ją rekomendavau Tarailai "Dienai". Abi Aldonos - geros žurnalistės, geros moterys. Ir dabar abi tebedirbančios.
Beveik kiekvieną numerį skaitydavome redkolegijai. Kad žinotų, kad priimtų rašinį. Štai mes abu su V.Zaikausku rašėme apie vienos gamyklos Vilniuje profsąjungos vadovę. Atspausdinom, pirmiausia, žinoma, paskaitę redkolegijai. Jis vadinosi "Skundo kardiograma". Labai pyko Centro valdybos vyriausiasis inžinierius, daugelio ordinų ir medalių, žinoma, sovietinių, turėtojas. Tada buvo tokia mada. Žinoma, jis buvo neblogas inžinierius, gerai sutaręs ir vykdęs pirmininko, ilgalaikio Lietuvos aklųjų draugijos centro valdybos pirmininko Mykolo Poznansko nurodymus. Dar 1981 m. "Mūsų žodžiui" M.Poznanskas sakė: "Be jokios abejonės, Lietuvoje, tapusioje tarybine respublika, aklieji yra pilnaverčiai ir - ką ypač reikėtų pabrėžti - aktyvūs visuomenės nariai, materialinių ir dvasinių vertybių kūrėjai..." O mes, žurnalistai, negalėjome tvirtinti, kad mūsų šalyje yra nematančių, invalidų. Tokių nebuvo! Tik nušvitus Laisvei, tik atėjus Atgimimui, kada aš kviečiausi ir A.Čekuolį, ir R.Ozolą, "Sąjūdžio" filosofą V.Radžvilą ir kitus, galėjome skaičiuoti ir sakyti: taip, mūsų krašte tiek ir tiek aklųjų, tiek ir tiek invalidų. Laisvė atrišo mums rankas. Pamenu, ir Adolfas Venckevičius metė į kampą TSKP bilietą, kad tas net parūko. Kitaip jis redaktorium būti negalėjo. Net skyrvedžiu, redkolegijos nariu. Vis tik aš, niekada nebūdamas partijos nariu, sugebėjau ir skyriaus vedėju būti, ir redkolegijos nariu. Vis ruošiausi į partiją... ir nesusiruošiau, ačiū Dievui.
Prie aklojo priprasti, jo nebijoti, jausti jį mane jau pirmosiomis dienomis išmokė būsimasis centro valdybos pirmininkas Juozas Dzidolikas. Jis tada buvo Šiaulių aklųjų kombinato direktorius, bet valdyba jau buvo išrinkusi jį centro valdybos pirmininku. Jis vėlai vakare atvažiavo iš posėdžio į mūsų redakciją. Pasikalbėjom, ir taip gimė interviu pirmame numeryje. Buvo jau 1987-ieji. Sausis.
Juozas Dzidolikas labai mėgo žurnalistus. Bendravo laisvai ir atvirai. Padėdavo mums. Buvo principingas ir griežtas. Geras buvo pirmininkas. Visada duodavo interviu - ar po centro valdybos posėdžio, ar kokiam dideliam svečiui pabuvus. Dar man dirbant jį "suvystė". Jis ir nesispardė. Daug nesipriešino: norit, atleiskit, pažiūrėsiu, kas bus kitas. Kitas ir atsirado. Greitai ir aš išėjau. Išsinešiau didesnę patirtį, mokėjimą dirbti su nereginčiaisiais, mažai matančiais.
"Mūsų žodis" buvo gera pamoka ateičiai. "Mūsų žodis" man ir mano šeimai trejus metus iš eilės suteikė atostogas Juodkrantėje. Nieko nereikėjo mokėti nei man, nei mano mirusiai žmonai Nijolei, nei amžiną atilsį ir uošvei. Viską sumokėdavo profsąjunga. Tada mes buvome turtingi. Iš Vilniaus veždavo į Kauną. Ten pasitikdavo laivas ant sparnų ir nuplukdydavo iki Juodkrantės. Pasitikdavo šeimininkė ir dvi savaites mes ilsėdavomės. Visa šeima. Buvo ir darbininkų šeimų iš Vilniaus, Kauno kombinatų.
Mes šauniai šokome viename iš mano trijų kambarių Lazdynuose, švęsdami "apvalų" mano gimtadienį. Visa redakcija, visas "Mūsų žodis". Tik Adolfo Venckevičiaus nebuvo. Jau tada jis pobūvių vengė.
