Nuotraukoje autorėLeidybinės įmonės "Vingis" redaktorė 
Loreta TUMALAVIČIENĖ

NEMATANTYS IŠMOKĖ MATYTI


Anuomet jaunai specialistei savarankiškai susirasti darbą Vilniuje nebuvo lengva. Darbdaviai į tokią prašytoją žiūrėdavo įtariai: ištekės - darbą apleis, vaikelio susilauks - ramiai neišeis. Ką bekalbėti apie mane - jau turinčią kraitį. Įsisiūlyti į įstaigą be pažįstamų rekomendacijos beveik neįmanoma. Todėl labai apsidžiaugiau kurso draugui Valdui Sušinskui pasiūlius apsilankyti "Mūsų žodžio" redakcijoje. Tikėtis darbo pusei dienos - nerealu, bet ilgiau palikti pusmetinio sūnaus negalėjau. Keista, bet su Adolfu Venckevičiumi sutarėme. Kuklios, sekretoriškos pareigos mane tenkino: kažką vyriausiajam paskaityti, kažkur palydėti, paskambinti ar nueiti. Po kurio laiko supratau, kad dirbdama iki pietų sudarydavau nepatogumų dažnam redakcijos darbuotojui.
     Kiek vėliau "Mūsų žodis" sulaukė permainų. Atsakingesnį darbą gavau ir aš - ėmiausi tvarkyti skaitytojų laiškų. Turėjau juos registruoti, skaityti vyriausiajam, į kai kuriuos atsakyti, išdalinti skyriams ir panašiai. Vėlgi patiko. Ilgai netrukus "Mūsų žodis" ėmė storėti, į redakciją atėjo naujų žmonių, keitėsi ir mano pareigos. Malonu prisiminti metus su Vaciu Areima, kai drauge leidome "Mūsų žodžio" priedą "LAD įvykiai". Paskui man patikėjo darbą žurnale - rūpinausi sporto ir buities puslapiais. Tie metai atminty išliko kaip patys įdomiausi. Jaučiau malonumą ne tik eidama į darbą, bet ir dirbdama, nors darbolike niekas manęs pavadinęs nebūtų. Dirbau tiek, kiek būtina, persistengti nemėgau ir laisvo laiko darbui neaukojau. Manau, kolegų šitai neliko nepastebėta. Kartą Genė Pronckienė bandė skirti man rimtesnį darbą, tačiau po to, kai žurnale vietoj 40 Lietuvos rajonų palikau 400, šios idėjos atsisakė. Didesnių klaidų ar nusižengimų lyg nepadariau, smarkiai vyresnybei neužkliuvau. Prisimindama praeitį drįsčiau teigti, kad buvau prie tinginių, nes, turėdama sąlygas lavintis, semtis darbinės patirties, to nepadariau. Na, o dėl kažkada spausdintų paviršutiniškų, reportažinių, jokios naudos skaitytojui neduodančių rašinių jaučiuosi nesmagiai.
     Dirbau "Mūsų žodyje" jo suklestėjimo metais - žurnalas storėjo, gražėjo, tapo įdomesnis bei informatyvesnis. Deja, toks buvo neilgai. Kai grįžau trejus metus paauginusi antrąjį sūnų, redakciją radau neatpažįstamai pasikeitusią. Gaila buvo ne žurnalo - tušti atrodė kabinetai be man brangių žmonių. Iš didžiulio kolektyvo liko vos keletas malonių veidų. Atleidimo lapelį gavau ir aš, tačiau gailėtis neturėjau ko.
     Praėjo beveik šešeri metai, per kuriuos trumpam buvau grįžusi į "Mūsų žodį", vėliau iškeičiau jį į labiau apsimokančius darbus, tačiau nė vieno kolektyvo neprisimenu su tokia meile kaip šio. Galvoju, gal prieš dešimtmetį žmonių kitokių būta - nuoširdesnių, pakantesnių, nelipančių per draugų galvas vardan pripažinimo ar sotesnio gyvenimo?
     Pamenu pirmąsias darbo dienas. Visi atrodė jauni, išmintingi ir gražūs. Pasidomėjusi amžiumi nusivyliau: pasirodo, ne tokie jauni, nors išmintingi ir gražūs. Mano ir jų supratimas labai skyrėsi, daugumai panašėjau į mamos sijono įsitvėrusį vaiką. Vėliau suvokiau, kad būti jauniausia subrendusių žmonių kolektyve yra šioks toks privalumas, kuo, be abejo, skubėjau naudotis. Kai pamenu save dabar, kartais net gėda pasidaro dėl tuometinio savo nepatyrimo ir naivumo. Įtariu, jog dažnokai vyresniems kolegoms atrodydavau kvailai, tačiau pasijusti menkesne retai tekdavo. Šiandien jiems esu dėkinga už kantrybę, faktiškas pastabas bei pamokymus. Darbas "Mūsų žodyje", bendravimas su nepalūžtančiais draugijos žmonėmis buvo puiki gyvenimo mokykla, įdiegusi pasitikėjimą savo jėgomis ir tiesa, suteikusi man stiprybės tolesniame kelyje.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]