Rašytoja
Birutė VĖLYVYTĖAŠ DIRBAU "MŪSŲ ŽODYJE"
1970-ieji. Pasaulis dar jaunas ir gražus, nes aš dar jauna ir gra... Oi, leiskite kukliai patylėti! Šiaip ar taip, niekuo nesiskundžiau. Galėjau be atokvėpio pati užlėkti ir kitus užvyti į trečią aukštą (sako, sykį kažką ir užvijau!), galėjau nepavargdama skaityti per naktis ir lygiai taip pat nepavargdama užstalėje sėdėti. Energija tryško per kraštus - versk kalnus, taisyk pasaulį. Nenuversti liko kalneliai, pasaulis tuo labiau liko nepataisytas - tada jis man atrodė tobulas, o dabar šaukštai po pietų, nes energija perniek iššvaistyta.
Taigi 1970-aisiais atėjau į Labdarių gatvelę, į "Mūsų žodžio" redakciją. Žiūriu - Vacys, Adolfas, Petras, Saulius, Emilija, Nataša, Genė, Rytė. Kompanija nedidelė, bet maloni. Visi rimti, susikaupę. O jau tylu aplinkui!.. Tarsi nė gyvos dvasios. Išsyk suabejojau, ar pritapsiu. Nemokėjau (ir iki šiol neišmokau) "rimto" gyvenimo taisyklių. Knieti ką nors užkabinti, patraukti per dantį. Negalėdama pasigirti nei balsu, nei klausa, būdavo, imu ir uždainuoju: "Pjausiu Vladą - bus kiaulienos!" Bet nepapjoviau. Nežinau, kodėl. Kartą kažkokia proga apibūdindamas bendradarbius Adolfas pasakė: "Vėlyvytė vos ne kasdien puola draskyti akis, užmiršta, kad mes jų neturim". Turbūt per dažnai užmiršdavau. Galėjau paklausti: "Ar nematei mano mėlyno tušinuko?" ir užpykti nesulaukus atsakymo. Apsigyvenau Žvėryne, o kitą dieną išgirdau: "Žvėryne jai ir vieta". Smagiai pasišnekėdavom, nuobodžiauti netekdavo. Gal todėl taip ilgai, net šešetą metų, išbuvau (išdirbau?), paskui užleidau vietą rašytojui P.Šatkui. Beje, "Mūsų žodžiui" - vos ne kaip "Literatūrai ir menui" - rašytojų netrūko. R.Granauskas, A.Verba, B.Vilimaitė, P.Kutkaitis, vėliau J.Skablauskaitė. Atrodo, dar ne visus suminėjau, tačiau ir taip graži puokštė, ar ne? Pastaraisiais metais paaiškėjo, kad, be ateinančiųjų "iš šalies", "Mūsų žodis" turėjo ir savų rašytojų: Vacys, Adolfas... Tik kažkodėl jie ilgai savo talentą slėpė.
Palikau "Mūsų žodį" lyg ramų užutėkį. Neapgailestaudama ir nebūgštaudama. Žinojau, kad iš visų verpetų ir sūkurių išplauksiu. Jeigu niekas neišties rankos, dar bus galima įsitverti... pačiai savęs.
Laikas, anot Virgilijaus Noreikos, visagalis. Taip... Toks visagalis, kad net graudu. Jeigu ne jis, devintą valandą ryto Maskvos laiku tebežygiuotumėm į Labdarių gatvelę. Kartais mintimis ten nuklystu. Praveriu redakcijos duris, žiūriu - Vacys, Adolfas, Emilija, Petras ir taip toliau. Visi jauni, gražūs kaip prieš dvidešimt dvejus metus.
Gal tokie tebėra?
