Nuotraukoje autoriusDocentas, Vilniaus pedagoginio universiteto ir Pedagogų kvalifikacijos instituto dėstytojas 
Jonas ŠUKYS

PENKIOLIKA METŲ DRAUGIJOJE


"Mūsų žodyje" dirbau 15 metų: nuo 1972-ųjų iki 1987-ųjų. Tvarkiau žurnalo skyrių, nušviečiantį tuometinės Lietuvos aklųjų draugijos gamybinę veiklą; kurį laiką rūpinausi ir kultūros skyriumi, o išėjęs dar gal porą metų pabuvau antraeilininku stilistu. Dabar esu Vilniaus pedagoginio universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių kalbos katedros docentas, filologijos mokslų daktaras. Kartu dėstau Lietuvos pedagogų kvalifikacijos institute, vadovauju respublikinei Pedagogų kalbos kultūros kvalifikacijos komisijai.
     Darbo metai draugijoje man paliko nemaža gerų prisiminimų. Manau, šį tą draugijai palikau ir aš. Be darbo žurnale, parengdavau draugijos garso įrašų studijai laidų, parašydavau arba išversdavau draugijos leidyklai knygų, papasakodavau apie draugiją kitoje Lietuvos spaudoje.
     Ateidamas dirbti į "Mūsų žodžio" redakciją, neregių visai nepažinojau. Nebuvo jų mano giminėje, tarp kaimynų ir bendradarbių. Jaunystėje, kiek atsimenu, kokį akląjį esu pervedęs tik per gatvę. Įsivaizdavau, kad šie žmonės nuolat reikalingi įvairios pagalbos, ir kuo jos daugiau, tuo jiems geriau. Dar būdamas studentas, kartą Vilniuje užklydau į tykią Labdarių gatvelę. Ten pamačiau moterį, pasigraibančią lazda ir einančią beveik gatvės viduriu. Nors transporto tada buvo nedaug, nusigandęs pripuoliau, stvėriau už parankės ir sakau: "Ką darot? Vis tiek gali užvažiuoti kokia mašina. Pasakykit, kur einate - palydėsiu." Moteriškė, nustebinta audringo mano įsikišimo, ramiai paaiškino, kad ji šio namo gamybinėse patalpose dirbanti, gatvelė jai puikiai žinoma ir joks pavojus negresiąs. Gūžtelėjau pečiais ir pamaniau: "Jei nematyčiau - šitaip vaikščioti tikrai nedrįsčiau".
     Prisimenu savo pirmą apsilankymą "Mūsų žodžio" tuometinio vyriausiojo redaktoriaus Adolfo Venckevičiaus kabinete. Prieš įeidamas svarsčiau, aklas jis ar regintis. Kad išmanytų draugijos reikalus, lyg ir turėtų būti aklas, bet kaip nematydamas redaguos ar ką kita tvarkys? Įėjęs pamačiau už stalo sėdintį vyrą gražiomis mėlynomis akimis. Jis pakilo, ištiesė man ranką. "Taigi regintis - mato, sveikinasi, į mane žiūri", - nusprendžiau ir po pokalbio išėjau tvirtai įsitikinęs, kad taip ir yra. Tik vėliau, jau pradėjęs dirbti, sužinojau: vis dėlto neregys, nukentėjęs nuo karo metų sprogmenų, o gražios mėlynos akys - tik kosmetika.
     Redakcijoje radau būrelį reginčiųjų ir kelis akluosius - tuometinį vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją, vėliau tapusį draugijos leidyklos direktoriumi Saulių Plepį, labai nedaug matantį Vacį Areimą - žurnalistą, poetą. Netrukus susipažinau su daugeliu kitų draugijos aklųjų - bent jau žymesnių. Kažkada turėta klaidinga nuomonė, turbūt būdinga daugeliui su aklaisiais nesusidūrusių žmonių, kad aklieji neprilygsta regintiesiems ne tik fizine, bet ir intelektualiąja ar dar kokia kita prasme, ištirpo lyg pernykštis sniegas. Malonu buvo bendrauti su išsilavinusiais, plataus akiračio, baigusiais aukštąjį mokslą neregiais: santūriu ir nuoširdžiu, labai įsigilinusiu į draugijos istoriją Valentinu Toločka, romantišku ir subtiliu Lionginu Ragėnu, energingu, turinčiu humoro jausmą Antanu Grigučiu bei daugeliu kitų. Stebino ir tuometinio draugijos vadovo Mykolo Poznansko, jo pavaduotojo Juozo Karlikausko susikaupimas, dalykiškumas. Greitai ėmiau gerbti ir savo tiesioginį viršininką A.Venckevičių. Buvo įžvalgus, mokėjo gerai organizuoti darbą, visus nukreipti tinkama linkme. Bene pirmame rašinyje pabandžiau kažką pasamprotauti maždaug "ir daina vyturėlio juoda" nuotaikomis pagal garsiąją B.Brazdžionio "Neregio elegiją". Vyriausiasis redaktorius trumpai, bet griežtai pasakė, kad akluosius reikia ne graudinti, o kelti jų ryžtą. "Teisybė!" - dingtelėjo mintis, ir klaidos nebekartojau.
     Po laikotarpio, kurį dabar vadinam sovietmečiu, Aklųjų draugija man paliko prieštaringą įspūdį. Tai buvo lyg "respublika respublikoje" - palyginti uždara, su savo gana visagaliu pirmininku nelyginant kokiu karaliumi, su savo elitu, tvirtai užėmusiu atsakingus postus. Daug kalbėta apie draugijos ir visuomenės integravimąsi, keltas šūkis "Koja kojon su reginčiaisiais", kurį kai kas net iš pačių neregių juokais papildydavo "Koja kojon už parankės su reginčiaisiais". Buvo šis tas ir daroma iš to uždarumo išsiveržti: pradėtos rengti draugijos dienos miestuose ir rajonuose, draugijos veikla propaguota žiniasklaidoje (žinoma, kiek ši įsileisdavo). Tačiau oficialiajai to meto Lietuvos valdžiai tarsi buvo geriau, kad aklieji mažiau būtų matomi ir turėtų lyg savo rezervatą - kokiame miesto pakraštyje specialią įmonę, gyvenamąjį kvartalą, kultūros įstaigas, ir ten ramiai sau tvarkytųsi. Negali sakyti, kad jie nesitvarkė: stengėsi regėjimo invalidams duoti darbą, butą, išsilavinimą, tenkinti kultūrinius poreikius. Vis dėlto šioje veikloje buvo ir parado: kur kitur pasaulyje įdarbinamas toks didelis procentas aklųjų, kur jiems surengiama tiek kultūros renginių? Ogi ne į vieną tokį renginį eita lyg kokią prievolę atliekant - mat kai kur už atėjimą buvo rašomi socialistinio lenktyniavimo balai. Dar prieštaringiau mintyse vertinau tuometinį masišką aklųjų įdarbinimą. Jei kas dėl gyvenamosios vietos tolumo ar kitų priežasčių negalėjo įsidarbinti įmonės cechuose, tą įdarbindavo namudininku. Toks namie įsidarbinęs regėjimo invalidas primityviais prietaisiukais lankstydavo kokias detales, iš detalių sumontuodavo paprastą gaminėlį. Namudinis darbas buvo nenašus, brangus, daugiau dėl akių - atseit visi norintieji dirba. Būdavo, trenkiasi draugijos sunkvežimiai į atkampiausias vietas, degina benziną, veža tas detales, surenka, kas pagaminta. O juk dažniausiai tokią detalę išlankstyti, paprastą gaminuką surinkti galėjo pačiose įmonėse įrengti automatai. Daug aklųjų darbo, kurį lengvai galėtų atlikti automatai, buvo ir cechų stacionaruose. Pagalvodavau: kas dėtųsi, jeigu gyvenimas pasikeistų ir iškart visiems atsivertų akys, jog šitoks gamybinis aklųjų darbas tikrai nenašus, neekonomiškas. Gražiai sustyguota įdarbinimo sistema žlugtų, daug aklųjų nebeturėtų kuo verstis. Tokias eretiškas tiems laikams mintis ryžausi paskelbti "Mūsų žodyje", ir 1985 metų 10-ame spalio numeryje straipsnis, pavadintas "Vieno tilto neužteks", pasirodė. Jame raginau kuo daugiau aklųjų rengti intelektualiniais darbuotojais, artistais ar bent jau masažuotojais, telefonininkais, muzikos instrumentų derintojais, pynėjais ar panašių profesijų, reikalaujančių meistriškumo, žmonėmis, nes toks nematantysis iš tiesų visiškai pakeičia matantįjį, ir jo darbo rezultatas, be abejonių, naudingas visuomenei. Šį straipsnį teigiamai įvertino vyriausiasis redaktorius, paskyrė už jį metinę žurnalo premiją. Gyvenimas dabar parodė, kad tie nuogąstavimai dėl aklųjų darbo perspektyvų nebuvo be pagrindo.
     "Mūsų žodžio" sukakties proga gal reikėjo apeiti praeities esmę, o papasakoti linksmesnių dalykų, kokių anekdotiškų kuriozų (dirbant draugijoje, jų irgi būta), bet, tikiuosi, papasakos kiti. Ne per labiausiai ir sugebu pasakoti anekdotus. Draugijoje liko mano gyvenimo ir širdies dalelė, ten yra daug man artimų ar tik šiaip sutiktų gerų žmonių, kuriuos visada šiltai prisimenu. Aukštosios mokyklos skaitykloje, per pertraukas ištaikęs laiko, stengiuosi pavartyti ir "Mūsų žodį" - vis rūpi, kas draugijoje, jau senokai pavadintoje Aklųjų ir silpnaregių sąjungos vardu, naujo. Žurnalas dabar dalykiškesnis, atviresnis, nuoširdesnis, jo darbuotojams ir bendradarbiams nebereikia rašyti privalomų liaupsių dėl tikrų ar tariamų laimėjimų arba kai ką nutylėti, o mūsų kartos žurnalistai, kad ir kaip sukdamiesi, to išvengti negalėjo: žiūrėk, atsakingoji sekretorė jau ir informuoja, kokių priekaištų "Mūsų žodžiui" padarė partijos Centro komitetas. Totalinė kontrolė, cenzūra, absoliutus nepakantumas kitokiai minčiai - gerai, kad tie dalykai nugrimzdo į praeitį. Dabarties kelias irgi ne gėlėmis klotas: atsirado naujų sunkumų. Arti susigrūdo kokių ledų, kai vandenyse susiduria žiema ir pavasaris. Bet pavasaris kada nors ateina, ir ledai vis dėlto ištirpsta. Taigi būkime optimistai. "Mūsų žodis" ir toliau kiek įmanydamas tepadeda nematantiesiems gyventi, gyvuoti, tvarkytis, kurti. Neįsivaizduoju be šito žurnalo aklųjų bendruomenės nei Lietuvos.
    
 

* * *
[Turinys] | [Grįžti]