Lietuvos aklųjų bibliotekos garsinių leidinių redaktorius
Lionginas RAGĖNASO PRASIDĖJO TAIP
Ėjo į pabaigą 1958-ieji. Studijavau Vilniaus universitete. Sykį sužinojau, kad mane geidžia matyti Antanas Jonynas. Nuėjau.
- Ar nenorėtum dirbti žurnale? - klausia.
Jau žinojau, kad Lietuvos aklųjų draugija ruošiasi leisti savo žurnalą, net jo pavadinimo konkurse dalyvavau. Mano pasiūlytas vardas buvo pripažintas tinkamiausiu. Tikėjausi šito žurnalo redakcijoje kada nors dirbsiąs. Bet kad taip greit, iš pat pradžių bus pasiūlyta - nesitikėjau.
- Paskaitoms nekliudys. Kol kas dirbsime vakarais, o vėliau matysim. Jei reikės - pereisi į vakarinį.
Pasvarsčiau kiek ir sutikau. Žurnalas nuosavo kampo dar neturėjo, tad, šeimininkui išėjus, vakarais rinkdavomės draugijos pirmininko kabinete. Buvom trise: Jonynas - vyriausiasis redaktorius, Jonas Šakalys - atsakingasis sekretorius, visa kita redakcija - aš.
Jonynas išdėstė, koks, jo nuomone, žurnalas turėtų būti apskritai. Kiek padiskutavę apie tai, panagrinėję kitų aklųjų draugijų periodinius leidinius, ryžtingai griebėmės planuoti patį pirmąjį savo numerį. Po teisybei, planavo vienas Jonynas, nes mes su Šakaliu ne ką apie draugiją teišmanėme. Tad ir mūsų pasiūlymai buvo kuklučiai. Paskui vyriausiasis nurodė, ką katras darysim konkrečiai. Aš turėjau paruošti skyrių apie broliškų respublikų ir socialistinių šalių aklųjų gyvenimą, parašyti apybraižą, sudaryti Draugijos prezidiumo svarstomų ir anksčiau svarstytų klausimų analitinę apžvalgą.
Įnikau sklaidyti rusiškus, lenkiškus, vokiškus aklųjų žurnalus, nagrinėti prezidiumo nutarimus, protokolus. Podraug ieškojau įdomaus žmogaus. Greičiausiai įteikiau tuos "gyvenimus", išverčiau jų gerą pluoštą. Jonynas perskaitė ir paklausė:
- Ar redagavo kas?
- Niekas neredagavo, aš pats, - atsakiau kiek sunerimęs dėl tokio klausimo.
- Jei pats, tai neblogai. Matyti, jog kalbą valdai, kitų kalbų sakinių konstrukcijai sugebi nepasiduoti. Iš tiesų neblogai. Maniau - bus prasčiau.
Išgirdus tokius autoriteto žodžius, nerimas atlėgo. Pasijutau it paglostytas katinas. Tik imk ir pradėk murksėti. O mintyse dėkojau dėstytojams - Laigonaitei su Pikčilingiu. Tai jie - guvioji skaisčiabalsė ir tykusis lėtapėdis - mus pralamdė, kaip reikėtų versti, kaip sudaryti sklandų, taisyklingą, gyvą lietuvišką sakinį.
Vieną darbą užbaigus, reikėjo kibti į kitą. Jau buvau nužiūrėjęs savo apybraižos herojų, tad gavau pirmąją man išrašytą komandiruotę. Nuvažiavau į Šiaulius, nes tenai dirbo ir gyveno tas, kurį kėsinausi aprašyti, - Antanas Pliuškevičius. Šnekėjomės jo namuose. Ne kokiame daugiabutyje, o jo paties pasistatydintuose namuose.
Maniau, ateisiu, atsisėsim, išsipasakosim, smulkiai užsirašysiu viską, o rytojaus dieną jo bendradarbius "patardysiu". Kur tau! Iškart buvo paliepta rašomąją lentelę pasidėti ir be jos slinktis prie stalo. O ten, dievulėli tu mano, lėkštės, lėkštelės, kvepia rūkytas kumpis, marinuoti agurkai, pomidorai, rauginti kopūstai... Šeimininkė tik sukas, ragina, siūlo... "Reikės apybraižoje paminėti ir tai, - pagalvojau. - Vaišingumas - taip pat žmogaus bruožas".
Kad nebūtų sprangu, Antanas vis paragindavo praplauti gerkles "kefyrėliu". Tiktai kaži kodėl tasai "kefyrėlis" buvo padarytas ne iš pieno, o iš obuolių sulčių. Matyt, kaip tik dėl šito mes su Antanu pradėjome domėtis, koks lauke oras.
Juntu, kad velnias bus, kad reikia sumažinti tempą, pradėt šnekėtis apie reikalą. Šiaip taip tokia kalba prasidėjo. Tik kaip užsirašinėti, kai stalas šitaip apkrautas, kai žmogus nuolatos esi raginamas darbuotis šakute, kilnoti plonakoję taurę. Girdžiu, mano mėlynakė kelionės kompanionė šnarina parkerio plunksna. Ačiū Dievui - viskas bus užrašyta.
Kad ir nuolatos pertraukiamas, nuolatos verčiamas grįžti prie stalo reikalų, ką norėjau iš Antano išpešti, išpešiau. Pirmoji darbo dalis buvo padaryta. Išaušus rytojui, reikėjo imtis antrosios - susižinoti, ką apie savo bendradarbį kalba kiti kombinato žmonės. Vaikštau, šnekinu, o galva plyšte plyšta. Viena vienintelė mintis joje - gultis ir gulėti gulėti. Ak, tu, "kefyrėli kefyrėli"! Supratau, kaip yra sunku rinkti medžiagą apybraižai. Bet ją aš vis tiek parašiau. Ir nemanykit, ne šiaip sau kokią, o su polėkiu. Antanas išėjo oho...
"Visai neblogai, - pasakė Jonynas, - tik truputėlį nuleisim ant žemės".
Padavė Šakaliui - tasai ir nuleido.
Beveik visuomet mūsų viršininkas į darbą atvažiuodavo su "Moskvičiumi". Iš pradžių kartą kitą, grįždamas po darbo namo, pasisiūlė ir mane iki bendrabučio "pametėti". Bet kadangi tada aš dar buvau labai drovus ir pašėlusiai savarankiškas, tai atsisakiau. Tasai savarankiškumas vieną vėlyvą vakarą vos neprivedė manęs prie katastrofos. Jau perėjau skverelį už Basanavičiaus gatvės, beliko kirsti Kalinausko gatvę - ir bendrabutis. Girdžiu, iš kairės atūžia. Visur pilna sniego - taip ir nežinau, ar aš jau gatvėje, ar dar jos nepriėjęs. Jau jau mesiuos priekin, šoksiu ant šaligatvio, bet kaži kas tarytum prirakino vietoj. Akimirka - ir pro pat nosį prašvilpė automobilis. Pasirodo, mano stovėta gatvės pakraštėly. Smogė oras, į veidą pažiro sniego kruopos. Vienas žingsnis priekin - būtų buvę po Ragėniuko. Lig šiol nežinau: gerai, kad nežengiau to žingsnelio, ar verčiau reikėjo žengti. Kaip sako mano gimtojo krašto žmonės: susyk būtų pasibaigusi ir cholera, ir vaistai. Kartais regis vienaip, kartais - kitaip.
Apie gruodžio vidurį jau buvome parengę beveik visą numerį. Dar truputėlis - galėjom nešti spaustuvėn. Tiktai čia visi reikalai apsivertė aukštyn kojom. Ar dėl to, kad sostinėje nerado redakcijai patalpų, ar kad partijos centro komitetas nepanorėjo leisti Jonynui ilgesnį laiką būti dviejų žurnalų vyriausiuoju redaktoriumi (tada jis vadovavo dar ir "Moksleiviui"), ar kad Brailio rašto spaustuvė buvo kitame mieste, ar dar dėl ko nors, bet draugija nusprendė žurnalą leisti ne Vilniuje, o Kaune. Visus tekstus perdavėme kitai mano "krikštasūnio" galvai Antanui Baltramiejūnui ir išsiskirstėm. Tačiau, kai perskaičiau pirmąjį iš spaudos išėjusį "Mūsų žodžio" numerį, pamačiau, jog iš to, ką sukūrė mūsų trijulė - pati pirmoji redakcija, nedaug kas tebuvo likę. Anie padarė taip, kaip jiems atrodė geriausia. Gal perdarymas iš naujo ir nulėmė žurnalo suvėlavimą. Sausio numerį paėmėme į rankas berods tik kovo mėnesį.
Taigi gal tiek. Papasakojau tik apie pradžių pradžią, nes apie tai nedaug kas težino. Užbaigęs studijas vietoje Antano Baltramiejūno buvau paskirtas žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi, paskui dar sykį yra tekę sugrįžti redakcijon, bet apie tai - kitą kartą, kai "Mūsų žodis" švęs aštuoniasdešimtmetį. Anam pasauly turėsiu daug laisvo laiko, galėsiu kurti visokiausius prisiminimus.
