Kalbėjosi Alvydas VALENTA

PADARĖME NE TAIP JAU MAŽAI

Šių metų sausio 6 dieną - per pačius Tris karalius - vienai reikšmingiausių mūsų Sąjungos asmenybių Mykolui Poznanskui sukako 75. Ta proga gerbiamas jubiliatas savo mintimis sutiko pasidalinti su "Mūsų žodžio" redakcija.

* * *

     - Gerbiamas Mykolai, kokios nuotaikos, kokios mintys aplanko artėjant prie 75 metų slenksčio?
     - Iš vienos pusės tos mintys dažnai būna nelinksmos ir nebūdingos mano paties charakteriui: dirbau dirbau, išėjau, viskas griūva, tai tas, tai anas uždaroma, aklieji praranda darbą... Viską suvedu vos ne į nulį. Bet kada rimtai pagalvoji, prieini prie išvados, kad ne veltui buvo gyventa ir dirbta. Aš nepriskiriu sau to, kas buvo sukurta: be kolektyvo, nuoširdžiai dirbusių draugų, joks vadovas nieko gera nenuveiks. Vis dėlto mes padarėme ne tiek jau mažai.
     - Kaip vertinate pats savo gyvenimo kelią, kas, atsigręžus atgal, jums teikia džiaugsmo, ar, priešingai, nusivylimo, liūdesio?
     - Kažkada net tokį straipsnį norėjau parašyti "Trys rugsėjai, pakeitę mano gyvenimą" - tie trys rugsėjai pirmiausia ir teikia džiaugsmo. Pirmasis rugsėjis, pakeitęs mano gyvenimą, buvo 1940 metais, kai atvažiavau į Kauno aklųjų institutą. Jeigu nebūčiau pakliuvęs į šitą mokyklą, kas būčiau buvęs? Tikriausiai elgeta?
     Tuometiniame aklųjų institute mokiniai išeidavo progimnazijos kursą, bet jų žinios iš fizikos, chemijos, algebros būdavo labai menkos, todėl norėdamas jas pagilinti, nusprendžiau mokytis suaugusiųjų gimnazijoje. Nuėjau pas direktorių Juozą Melniką, šis išklausė ir sako: "Žinote, aš pedagoginį darbą jau dirbu 30 metų ir dar nebuvo atvejo, kad ateitų aklasis ir įrodinėtų, kad jis gali mokytis su reginčiaisiais. Tačiau jeigu jūs įrodinėjate, tai gal už mane geriau žinote. Aš jus priimu vienam mėnesiui, o paskui matysime." Tas mėnuo tęsėsi tol, kol baigiau suaugusiųjų gimnazijos keturias klases. Tai buvo antras rugsėjis, pakeitęs mano gyvenimą.
     Trečias rugsėjis buvo tada, kai įstojau į Kauno mokytojų seminariją. Tais laikais invalidas (nebūtinai aklasis), stodamas į mokytojų seminariją, turėdavo gauti paties švietimo ministro sutikimą. Du kartus ministerijai padaviau prašymą, du kartus jis buvo atmestas. Pagaliau dideliam savo džiaugsmui įstojau. Buvo berods antras kursas, kai seminarijos direktorius Juozas Geniušas per vieną pertrauką prie visų seminaristų paspaudė ranką ir palinkėjo sėkmės. Per seminarijos pabaigtuvių iškilmes man patikėjo visų 120 seminaristų vardu tarti padėkos žodį.
     Kas teikia liūdesio? Matyt, tie skundai, šmeižtai, kurie pasipylė ant mano galvos praeito dešimtmečio pradžioje ir viduryje. Vienas buvo parašytas net Brailio raštu su visokiausiais keiksmažodžiais. Bet tai jau atskira istorija.
     - Jūsų biografiją mūsų žurnalo skaitytojai daugiau ar mažiau žino, tad prie jos ilgiau neapsistosime. Jeigu galite, prisiminkite, kokius turėjote pomėgius, aistras, kai jums buvo 30, 40, 50?
     - Pirmiausia buvau mėgėjas žūklauti. Ta bacila apkrėčiau savo sūnų, o jis irgi apkrėtė savo sūnų. Iš pradžių nemėgau skaityti knygų, nes blogai skaičiau Brailio raštu. Paskui daug skaitėme su draugais ir nuo tada pamėgau knygas. Knyga man iki šiol yra didelis dalykas. Yra knygų, kurias skaitau antrą, trečią kartą ir vis ką nors randu nauja.
     - Ką iš savo nuveiktų darbų ypač norėtumėte prisiminti?
     - Sunkūs darbai būdavo su socialinės apsaugos ministerijos vadais. Ne kartą ką nors pabaigus lengviau atsidusdavau. Buvo toks socialinės apsaugos ministras Juozas Stimburys, pagarsėjęs kai kuriais pernelyg arogantiškais savo posakiais. Atsitiko taip, kad pasitaikė gera proga nuskristi į Maskvą pasidalinti patirtimi, pasižiūrėti, kaip gyvena Rusijos aklieji. Tai paskui kelerius metus bet kokiame pasitarime ar susirinkime vis primindavo: "Štai Poznanskas! Sėdo į samoliotą, į Maskvą patirtimi pasidalinti nuskrido. Tą patį jis galėjo padaryti Vilniuje, sopožnikų artelėje". Su tokiais ir reikėjo kariauti.
     - Ar tekdavo susitikti su kitais tuo metu dirbusiais ministrais? Jeigu taip, kokie liko įspūdžiai, koks buvo jų požiūris į neregius?
     - Esu turėjęs reikalų beveik su visais tada dirbusiais ministrais. Atsimenu, aukštojo mokslo ministras tada buvo Henrikas Zabulis - be galo kultūringas, didelės inteligencijos žmogus. Visada, kur susitikęs, pasisveikindavo, paduodavo ranką. Neblogai sutarėme su tuometiniu finansų ministru Romualdu Sikorskiu. Šiaip aš daugiau ryšius palaikydavau ne su ministrais, o su miestų, rajonų vykdomaisiais komitetais, jų pirmininkais.
     - Kaip vertinate dabartinę Aklųjų ir silpnaregių sąjungos situaciją, kokias matote stipriąsias ir silpnąsias jos veiklos puses?
     - 1997 m. sausio mėn. vyko bibliotekos pirminės organizacijos, kuriai priklausau ir aš, ataskaitinis susirinkimas. Matydamas, kad pati ataskaita truko tik apie penkias minutes, leidau sau pakritikuoti LASS centro tarybą. Tada kalbėjau ne aš vienas: mano mintims pritarė Antanas Grigutis, Lionginas Ragėnas, Saulius Plepys ir kiti. Į tą mano kritiką buvo smarkiai sureaguota - štai jau beveik dveji metai santykiai su LASS centro taryba yra gana šalti.
     - Norite pasakyti, kad dabartiniai mūsų organizacijos vadovai pernelyg jautriai reaguoja į kritiką?
     - Ypatingai jautriai. Imkime kad ir "Mūsų žodį" - rimtos kritikos vadovų atžvilgiu nėra.
     - Manyčiau, kad kiekvienas vadovas nemėgsta būti kritikuojamas. Jūsų laikais tos kritikos irgi juk buvo ne tiek daug?
     - Po kiekvieno prezidiumo posėdžio aš, Antanas Grigutis, Juozas Karlikauskas sueidavome, aptardavome išsakytas nuomones - nebūdavo kritikos, reiškia, nėra ir naujų idėjų. Na, aišku, vadovai irgi yra žmonės, todėl ir į kritiką jie reaguoja skausmingai, tačiau, jeigu vadovas išmintingas, tai toje kritikoje visada įžvelgia racionalų grūdą.
     - Kalbate apie konkrečius asmenis. O kaip jums atrodo pati Sąjungos panorama?
     - Pats gyvenimas dabar labai pasikeitė. Man, dirbusiam kitose sąlygose, dažnai atrodo vienaip, o tiems, kurie dirba dabar, - kitaip. Suprantu, kad neregiams dabar sunku, tačiau vis tiek širdį skauda, kai matai, kaip jie netenka darbo, o norintys negali įsidarbinti. Atskirai norėčiau atkreipti dėmesį į švietimo problemas, nes tik išsilavinęs neregys turės ateitį. Nežinau, ar formaliai egzistuoja švietimo taryba prie LASS centro tarybos, tačiau tikrovėje jos nėra. Dvi aklųjų mokyklos, šitiek darželių, ugdymo centrų - jų darbo niekas nekoordinuoja.
     - Truputį pafantazuokime. Štai šachmatų lenta, kuri vadinasi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Būdamas žaidėjas, kokius pirmiausia darytumėte ėjimus?
     - Aš jau 12 metų nedirbu LASS centro tarybos pirmininku - neturiu visos informacijos. Antra, pasikeitė pati sistema. Turint visa tai galvoje, daryti kokius nors ėjimus - gana rizikinga.
     - O patirtis, intuicija?
     - Ta patirtis įgyta visai kitomis sąlygomis. Vieno savo pažįstamo kartą klausiu: "Kiek uždirbi?". Tasai atsako: "Firmos paslaptis". Mūsų laikais pirmininkas žinojo, kiek uždirba darbininkas, o darbininkui nebuvo paslaptis, kiek gauna pirmininkas. Viskas yra labai pasikeitę.
     Dabartinių vadovų vietoje aš palaikyčiau glaudesnius kontaktus su žmonėmis. Mano nuomone, jie dabar yra gana paviršutiniški. Nėra nuoširdumo, vieni kitų supratimo. Imkime, kad ir istorijas su šiauliečiais ar kauniečiais darbininkais. Kai viename Lietuvos darbininkų sąjungos organizuotame susitikime kauniečiai pasakė, kad šios įmonės žmonės yra negavę atlyginimų už gana ilgą laiką, LASS pirmininkas O.Petrauskas sakėsi apie tai nieko nežinąs.
     Sąjunga dabar gauna lėšų iš nuomos, bet kiek gauna ir kaip jos naudojamos, niekas nežino. Mano nuomone, tai neteisinga. Nenaudinga tai ir patiems mūsų Sąjungos vadovams, nes ten, kur nėra tikrų faktų, prasideda gandai, o jie dažniausiai būna daug labiau išpūsti ir pagražinti negu realybė. Sutinku, kad tuščius pastatus reikia nuomoti, tačiau procentas ar du galėtų iš tos nuomos atitekti, sakysime, Aklųjų bibliotekai, kitoms neregių reikmėms. Kai šitą savo mintį pasakiau, buvau sumaišytas su žeme: biblioteka priklauso Kultūros ministerijai, dabar niekas taip nedaro ir pan. Taip, daugelis įstaigų iš tikrųjų ne mūsų Sąjungai priklauso, tačiau jos aptarnauja neregius, tenkina jų poreikius.
     - Nuo Sąjungos reikalų grįžkime prie Jūsų paties. Tikriausiai pats banaliausias klausimas: jeigu viską galima būtų pradėti iš pradžių...
     - Jeigu reikėtų viską pradėti iš naujo, ko gero, visą tą kelią pakartočiau.
     - Ačiū už pokalbį.