Daugelį dešimtmečių aklieji ir silpnaregiai Lietuvoje reginčių žmonių buvo beveik nematomi ir nepastebimi. Tuometinė sovietinė valdžia jiems sudarė galimybes turėti savas specialias įmones, kultūros įstaigas, poilsio ir sveikatingumo centrus, gyventi kompaktiškai - atskiruose mikrorajonuose. Regėjimo negalią turintys žmonės sudarė tarsi atskirą bendruomenę. Visos jiems kylančios problemos dažniausiai būdavo sprendžiamos šios bendruomenės viduje.
Tie laikai negrįžtamai praėjo - pasaulyje vyksta globalizacijos, integracijos procesai. Vienijasi, pagal interesų sritis jungiasi ne tik valstybės, verslo kompanijos, bet ir žmonės, atskiros jų grupės. Kuriasi naujos bendruomenės, atsiranda naujos gyvenimo formos. Šiame integracijos procese vis labiau matomi tampa ir aklieji bei silpnaregiai. Tam didelės reikšmės turi tiek ekonominės sąlygos, tiek bendra valstybės vykdoma socialinė politika. Rinkos ekonomika neleidžia turėti didelių gamybinių struktūrų, skirtų neįgaliems žmonėms įdarbinti, o nedidelės socialinės aklųjų įmonės nebegali aprūpinti visų, norinčių dirbti neregių. Valstybės gyvenime vis daugiau funkcijų perduodama savivaldybėms, vis svarbesnį vaidmenį vaidina vietos bendruomenės. Savivaldybės yra perėmusios arba perima taip pat ir daugelį Neįgaliųjų socialinės integracijos programos sričių - jos tampa atsakingos už būsto pritaikymą, socialinių paslaugų teikimą. Daug naujų galimybių konkuruoti darbo rinkoje neįgaliesiems suteikia sparčiai modernėjančios informacinės technologijos.
Regėjimo negalią turinčio žmogaus gyvenime vis svarbesnį vaidmenį ima vaidinti aplinka, kurioje jis gyvena, bendruomenė, kuriai jis priklauso. Neregio poreikiams pritaikyta fizinė ir informacinė aplinka labai padidina žmogaus mobilumą ir savarankiškumą. Kvalifikuota socialinių tarnybų veikla sudaro prielaidas tenkinti jo socialinius ir kultūrinius poreikius, gauti kokybiškas socialines paslaugas.
Kiekvienas neregys gyvena tam tikroje - savo mikrorajono, seniūnijos, nedidelio miestelio ar didesnio miesto - bendruomenėje, yra jos narys. Tiek bendruomenė, tiek aklieji turi ieškoti bendrų sąlyčio taškų, sugyvenimo formų, vieni kitų supratimo.