Antanas Ruginis

Lazdelė padeda greičiau susirasti orientyrus, greičiau judėti, tačiau pati savaime orientacijos nepagerina. Eidamas neregys turi stebėti aplinką: įsiminti pereitas gatves, posūkius, stengtis pajusti, kaip po kojomis keičiasi gruntas. Tada lazdelė tikrai gali daug padėti! Dažniausiai eini taip: iki orientyro, iki posūkio, kol įsidėmėtu keliu pasieki objektą. Pats blogiausias dalykas, jeigu pradedi skaičiuoti nemalonius įvykius, kai atsitrenki į stulpą, kur nors kitur užkliūvi ir pan. Tada galima prarasti norą vaikščioti savarankiškai. Smulkesnių susidūrimų su stulpais, visokių užkliuvimų buvo, bet didelių traumų pavykdavo išvengti.

• Neregį, einantį vieną, žmonės dažnai perspėja apie kelyje esančias kliūtis. Tokia pagalba kartais labai praverčia. Tačiau visada išgirstą informaciją reikia įvertinti pačiam. Jeigu eidamas priešpriešais žmogus tau sako: "Suk dešiniau", tai dar nereiškia, kad taip iš tikrųjų ir yra. Tai, kas jam dešinė, jums - kairė ir atvirkščiai.

• Visada reikia turėti galvoje, kad aplinka, net ir gerai pažįstama, keičiasi. Neregiams pats blogiausias metų laikas - žiema: susiaurėja šaligatviai, supilamos didelės sniego krūvos. Metų laikų kaitos nesustabdysi ir nepakeisi. Tačiau kai kuriuos dalykus pakeisti galima: žiemą tvarkingai valyti šaligatvius, nesuversti sniego krūvų autobusų ar troleibusų stotelėse. Tai ne tik nepatogu, bet ir pavojinga! Ypač kai apledėjusio sniego krūva tave pasitinka išlipant iš transporto priemonės. Jau tampa beveik taisykle, kad žiemą prakastas praėjimas per gatvę vienoje jos pusėje beveik niekada nesutampa su tokiu pačiu praėjimu kitoje pusėje.

• Kitaip pažįstama aplinka atrodo ne tik žiemą, bet ir pavasarį. Sniegas dar nenutirpęs, bet saulė jau šildo, atsiranda kažkokie šešėliai, temperatūrų skirtumai. Susidaro tam tikros bangos. Pavasarį medžius pajusti lengviau negu vasarą ar rudenį. Būna, kad tos bangos ir apgauna: atrodo, kad priešais tave medis arba stulpas, o jokio medžio ar stulpo tenai nėra.